BM Slide Login

Paieška svetainėje

Vidinis dėmesingumas

Kodėl šio sekmadienio Evangelijoje minimi darbininkai, kuriuos vynuogyno šeimininkas buvo pasamdęs anksti rytą, o atėjus vakarui, užuot jam padėkoję už gautą teisingą suderėtą užmokestį – denarą, į jį žvelgė iš padilbų ir su piktu nepatiklumu priekaištavo, esą jis juos nuskriaudė, nes tiems, kurie trumpiau dirbo, davė irgi denarą? Šis šeimininkas ir pasamdyti darbininkai yra savita Dangaus Karalystės iliustracija (plg. Mt 20, 1), liudijanti visuotinį Dievo gailestingumą, kuris susprogdina visus riboto žmonių mąstymo langų rėmus ir stato naujus dieviškos malonės namus, kuriuos lygiomis teisėmis yra kviečiama paveldėti visa Kristaus krauju atpirktoji žmonija.

Mūsų neįkainuojamos vertės denaras yra pats Išganytojas, ir kas Jį pirmiausia stengiasi pažinti (plg. Jn 17, 3), jau vieną koją tvirtai pastatė ant Dievo pamato (plg. 2 Tim 2, 19), o kitą kelia ten, kur stovintieji su Viešpaties arfomis gieda Avinėlio giesmę (plg. Apr 15, 2 – 3).

Tačiau neretai ir tikintieji, nejučiomis pradėję savo pinigus, daiktus ir gyvenimą lyginti su kitų, pakliūva į spąstus, nes kituose paviršutiniškas tų dalykų, kurių jie stokoja, matymas stumia juos į lėkštą egoistinį vertinimą ir taip sumenkina sveiko mąstymo įžvalgumą, kad jų sąmonėje bei širdyje augančios raugės apgailėtinai nustelbia kviečius (plg. Mt 13, 26).

Praradęs turtus nelaimingas biržos makleris atvyko į vienuolyną ieškoti vidinės ramybės, tačiau jis buvo per daug pametęs galvą dėl rūpesčių, kad galėtų medituoti. Kai jis išvyko, išminčius ironiškai pasakė vienintelį sakinį: „Tie, kurie miega ant žemės, niekada neiškrinta iš lovų".

Taigi kartais reikia „išsiridenti" iš tų perdėtų rūpesčių prigrūstų lovų – patirti atitinkamą sukrėtimą, kad pagaliau sugrįžtų šviesus atsitokėjimas, kuris į viską moko žvelgti per krikščioniškos visumos prizmę. 

Neseniai skaičiau apie proto dėmesingumo ugdymo ir drausminimo priemonę. Vienas rašytojas kvietė medituoti: įsižiūrėti į šviežiai nuskintos rožės spalvą, struktūrą, šerdį, žiedus ir gėrėtis aromatu. Iš pradžių į žmogaus protą ims brautis kitos mintys, atitraukiančios nuo rožės apmąstymo. Tai natūralu, nes būtent nelavintas protas dažniau susiduria su išsiblaškymais. Bet jei mintimis vis grįžtama prie stebimo daikto, ir šis pratimas kartojamas kasdien, medituojančiojo proto veikla tolydžio stiprėja, aplanko gilesnė ramybė, pakilesnė nuotaika...

Tegul retkarčiais įsižiūrėjimas ne tik į gražuolę rožę, bet, pavyzdžiui, į rytmečio rudens rasą ir smulkučiais voratinkliais pasidabinusius žemaūgius augalėlius teprimena mums visą nepakartojamą Dievo kūrybą, kurios viršūnė – žmogus - yra neabejotinai pašauktas savuoju buvimu, darbais bei dažnu dėkojimu Jam ir ypač Jėzui Kristui už įvykdytą atpirkimą visuomet pranokti net kvapniausios rožės skleidžiamą aromatą.

Kai neseniai iš arti dėmesingai įsižiūrėjau į besimeldžiančios Švč. M. Marijos išties meniškai pagamintą skulptūrėlę, tik dabar pastebėjau, kad užsimerkusi, sėdinti ir ištiestomis rankomis bei išraiškingais delnais, apsigobusi ilgu, dailiu apsiaustu, medituojanti Marija visa esybe švyti paprastumu, nuolankumu, ramybe, laukimu, atsidavimu Viešpaties valiai (...) ir tarsi kviečia: „Ir tu, į mane žvelgiantis sūnau, laisvai pasinerk į tylos oazę, skirk daugiau laiko meditacinei maldai, kuri tave vienija su manimi ir Jėzumi, ir išaugs tavyje didesnio kilnumo sparnai, kuriais pajėgsi pakilti virš tavęs tykančios žemiškų dalykų traukos tuštybės, ir tada vis dažniau pirmenybę realiai teiksi ne regimiems dalykams, o neregimiems, tapsi labiau panašus į mane, kuri, medituodama Jo žodžius, gyvena jais..."

Pasak vieno autoriaus, vidinis dėmesingumas yra susietas su žmogaus tikruoju "aš" ir širdimi. Tai - gyvenimas iš vidaus į išorę, jis pasireiškia gebėjimu sutelkti savo dėmesį ir atsiriboti nuo pašalinių dirgiklių, nes išorinis dėmesys blaško ir atitraukia nuo vidinio "aš".

Pavydintys savo kolegoms vynuogyno darbininkai norėjo už savo darbą gauti daugiau pinigų. Tai buvo jų vidinio nebrandumo elgesys. Tikėtina, kad šeimininko išmintingi žodžiai sugėdino tuos darbininkus, ir jie gavo proto nuolankumo pamoką. Atsirado auksinė proga į atliktą dienos darbą ir į savo kolegas pažvelgti panoraminio susitelkimo žvilgsniu. Galbūt per visą dienos kaitrą plušėjusiems įteikti denarai labiau spindėjo nei tų, kurie dirbo trumpiau, bet tikrai be galo Dievas myli visus žmones, jei jiems suteikia optimalias galimybes nepavėluoti įšokti į išganymo traukinį, kuris nuveš į dangiškosios Jeruzalės miestą.

Pripildyk, Viešpatie, mūsų širdis savąja šviesa, kuri bus žibintas mūsų gyvenimo kelyje. Dar nejučiomis teks save lyginti su kitais. Bet Tu mums padėsi prisiminti Tave ir Tavo tiesos žodį, kuris mus visada moko kaip savo išorinį dėmesingumą perkeisti į vidinį.

Kun. Vytenis Vaškelis