Paieška svetainėje

Daugiau nei septyniasdešimt septynis kartus

„Apmaudas ir pyktis – šie taip pat yra bjaurūs dalykai, tik nusidėjėlis laiko juos apsiglėbęs“ (Sir 27, 30). Instinktyviai ir malonės veikiami šalinamės bet kokio akivaizdaus blogio, kuris galėtų ne tik sudergti mūsų sielos šventovę, bet ją ir išniekinti. Kategoriškai atmetame visus fizinio smurto veiksmus. Bet kodėl neretai toleruojame psichologinį smurtą, nevaldomos pagiežos, apkalbų, grasinimų ir melo atakas, kurių padariniai nukentėjusiems kartais sukelia didesnes kančias nei patirta fizinė agresija?

Kai daugeliui žmonių trūksta tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, tada jų sprendimus daro įtaką regimųjų dalykų akivaizdumas, kuris daugiau ar mažiau yra susijęs su subjektyviu įvairiausių gyvenimo reiškinių vertinimu, savyje neturinčiu biblinės tiesos šaknų. Perdėm individualistinė filosofija įgyja savanaudiškumo pagreitį ir nenumaldomai tolsta nuo mūsų esminės egzistencijos šerdies – įsikūnijusios Meilės, kuri vienintelė išgydo nuožmiais žmonių liežuvių kirčiais sutrupintus kaulus (Sir 28, 17).

Dieviškojo gailestingumo pagrindas – žemės ir dangaus suvienijimas, paklydėlio vaiko su Dievu Tėvu sutaikinimas. Tai kartą įvyko Golgotoje, o dabar tęsiasi per kiekvieną Eucharistijos šventimą. Tikintieji dėkoja Viešpačiui Jėzui už Jo nuolatinį pasilikimą Duonoje bei Kraujyje ir už tai, kad per Komuniją Jis, atėjęs pas juos, tam tikru požiūriu labiau veikia juose nei pačioje Eucharistijoje. Įsikūnijęs Dievo Sūnus tarsi įsikūnija savo atpirktuosiuose ir sako: „Jei kasdien sotinsite savo sielą dieviško žodžio apmąstymo duona ir dažnai su Manimi susiliesite šv. Mišių Komunijoje, jūs vis labiau mylėsite Dievą bei žmones ir bodėsitės bet kurios nuodėmės. Jūs pajėgsite savo artimui atleisti daugiau nei septyniasdešimt septynis kartus...“

Didįjį penktadienį Rolanas ūmai klausia: „Kas būtų atsitikę, jei Jėzus nebūtų ištaręs: “Tėve, atleisk jiems?“ Netikėtai užkluptas, rašytojas kunigas Daniel – Ange tarė: „O kaip tu manai?“ Trumpai patylėjęs jis išpoškina: „Manęs nebūtų!“ Didįjį šeštadienį kun. Daniel pakomentavo Prisikėlimo ikoną, ir vėl išgirdo: „Ir aš norėčiau nužengti į pragarą...“ – „O kam?“ – „Kad išlaisvinčiau žmones!“, - tiksliai jis atsako į dvasininko klausimą.

Po savaitės, vesdamas rekolekcijas kaip tik atleidimo tema, kun. Daniel sulaukė skambučio. Jam buvo pranešta, kad Rolanas nužudytas, o prieš tai jo akyse patėvis nužudė motiną ir vieną iš seserų (kita pabėgo ir viską papasakojo). Vėliau Daniel – Ange sakė: „Esu tikras dėl vieno – kad šiame pragare jis meldėsi: „Tėve, atleisk jam, nes jis nežino, ką daro!“ Jis „pagimdė“ Dievui savo žudiką!“

Žmonių „gimdymas“ dangui vyksta skausmingai (Gal 4, 19). Tačiau mes užmiršime visus šio antgamtinio gimdymo skausmus, nes, pasak Jėzaus, kalbėjusio per šv. Faustiną, „kiekviena siela santykyje su Manimi visą amžinybę svarstys Mano meilę ir gailestingumą“. Taigi mūsų pastangos kasdien gyventi Kristaus visuotinės meilės atlaidumu niekados nebus bergždžios.

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 09 11