Paieška svetainėje

Mąstyti Dievo mintimis

2011 08 28

Sekmadienio Evangelija.

Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“

Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.“ (Mt 16, 21-27)

Taip pat ir šio sekmadienio Evangelijos pirmajame plane pasirodo apaštalas Petras. Praeitą sekmadienį gėrėjomės jo skvarbiu tikėjimu į Jėzų (Mt 16, 16), o šį kartą jis atskleidžia dar gan nebrandų ir pasaulio mąstymo (Rom 12, 2) persmelktą tikėjimą. Jėzui pradėjus atvirai kalbėti apie savo likimą, kuris jo laukia Jeruzalėje, Petras protestuoja, sakydamas: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“

Akivaizdu, Mokytojas ir mokinys renkasi du skirtingus mąstymo būdus. Petras, pasitelkęs žmogiškąją logiką, yra įsitikinęs, kad Dievas neleistų savo Sūnui baigti misiją mirtimi ant kryžiaus. Jėzus, priešingai, žino, jog Tėvas iš savo begalinės meilės žmonėms jį siuntė atiduoti gyvybę už juos, ir, nors tai reikalauja kančios ir kryžiaus, yra teisinga, kad taip įvyktų.

Kita vertus, Jėzus taip pat žino, kad paskutinis žodis yra suteiktas prisikėlimui. Petro pasipriešinimas, nors jo ketinimas geras ir meilė Mokytojui nuoširdi, Jėzui nuskamba kaip gundymas, kaip kvietimas išgelbėti save. O juk tik prarasdamas savo gyvenimą jis jį atgaus naują ir amžiną dėl visų mūsų.

Mus gelbėdamas Dievo Sūnus kentėjo ir mirė ant kryžiaus, žinoma, ne dėl dangiškojo Tėvo žiauraus plano. Priežastis yra ligos, iš kurios turėjo mus išgydyti, sunkumas: rimtas ir mirtinas blogis, pareikalavęs viso jo kraujo praliejimo. Išties savo mirtimi ir prisikėlimu, Jėzus nugalėjo nuodėmę ir mirtį, atstatydamas Dievo viešpatavimą.

Tačiau kova nebaigta: blogis egzistuoja ir priešinasi kiekvienoje žmonių kartoje, taip pat ir mūsų dienomis. Karo siaubas, nekaltųjų prievartavimas, vargas ir neteisybė, užgriūvantys silpnuosius, yra blogio priešinimasis Dievo Karalystei. Atsakymas tokioms piktadarystėms gali būti tik beginklės meilės jėga, kuri nugali neapykantą, ir gyvenimas, kuris nebijo mirties. Jėzus naudojo, būtent, šią slėpiningą galią, kainavusią jam net daugelio savųjų nesupratimą ir apleidimą.

Išbaigdamas galutinai išganymo darbą, Atpirkėjas toliau renka prie savęs vyrus ir moterys, pasirengusius paimti kryžių ir jį sekti. Kaip Jėzui Kristui, taip ir krikščionims kryžiaus nešimas nėra laisvai pasirenkamas, tai misija, kuri apglėbiama iš meilės. Mūsų dabarties pasaulyje, kur, regis, vyrauja skaldančios ir naikinančios jėgos, Viešpats nepaliauja kvietęs: kas nori būti mano mokiniu, teatsižada savo egoizmo ir teneša su manimi kryžių.

Austrų psichiatras Viktoras Franklis († 1997) šią kertinę žmogaus egzistencijos ypatybę, gebėjimą transcenduoti (lot. „peržengti“) save, gražiai pailiustruoja akies pavyzdžiu: „Ar kada nors atkreipėte dėmesį į paradoksą, kad akies gebėjimas matyti pasaulį priklauso nuo jos negebėjimo matyti save? Kada akis mato save ar dalį savęs? Tik tada, kai serga. Jei mane kamuoja katarakta, matau ją kaip rūką, o jei susergu glaukoma, matau vaivorykštinę drignę aplink šviesos šaltinius. Šiaip ar taip, jei akis bent kiek mato save, regėjimas jau yra sutrikęs. Akis turi gebėti nematyti savęs.“ 

Iš tiesų, kuo labiau žmogus nemato savęs, pamiršta save, atsiduodamas reikalui ar kitam žmogui, juo labiau jis yra žmogus, juo labiau jis laimingesnis. Tik savimaršą lydi jautrumas, tik atsidavimą – kūrybiškumas. Būti žmogumi iš esmės reiškia pereiti iš būties pačiam sau į būtį vienas kitam.

Grįžtant prie Evangelijos teksto dar kartą verta pabrėžti, jog žodžiais apie sekimą pasiėmus savo kryžių neišreiškiamas joks privatus pamaldumas. Šie žodžiai priskirtini pagrindinei minčiai, kad žmogus, atsisakydamas savo „Aš“ uždarumo ir pasitenkinimo savimi, iškeliauja už savo ribų, idant galėtų sekti Nukryžiuotąjį ir būti čia dėl kitų.

Tai, kas čia įvardijama kaip pagrindinė krikščioniškojo gyvenimo laikysena, iš esmės jau yra pačiai kūrinijai būdinga žymė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24).

Jau gamtoje galioja dėsnis, kad gyvenimas ateina tik per mirtį, per savęs atidavimą. Būtent Jėzuje atbaigiama tai, kas kūrinijoje ryškėja tik bendrais bruožais: jis, įžengdamas į kviečio grūdo dalią, atsigręždamas į kitus ir savęs netekdamas, atveria tikrąjį gyvenimą.

Tačiau, kas nori tik duoti ir nepasirengęs priimti, kas trokšta būti tik dėl kitų ir nenori pripažinti, kad ir pats savo ruožtu gyvas nelaukiamu kitų savęs dovanojimu, tas neteisingai supranta pagrindinį buvimo žmogumi būdą, todėl neišvengiamai sunaikina tikrąją buvimo dėl kito prasmę. Idant būtų vaisingas, bet koks savęs peržengimas turi būti lydimas priėmimo iš kitų ir galiausiai iš Kito.

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM