Paieška svetainėje

Kas man yra Kristus? 

Žinome, jog neįmanoma tarnauti dviem šeimininkams (plg. Mt 6, 24), nes kas tai daro, laikosi dvigubais standartais grindžiamos netvarkingos meilės, kuri asmenį iki ausų klampina dvasinės savigriovos pelkėje. Su apaštalu Pauliumi pripažįstame, kad nors Dievo įstatymas yra teisingas, bet, dėl mumyse veikiančių ir mažiausių gimtosios kaltės padarinių, neįstengiame jo visada laikytis ir neretai pakliūvame į nuodėmės nelaisvę (plg. Rom 7, 22 - 23). Taigi žmogaus viduje kylanti gėrio ir blogio priešprieša – tarsi dviejuose fronto pusėse kariaujantys pėstininkai...

Kai į savo širdį kviečiame nenugalimąjį karvedį Viešpatį Jėzų, Jis sutrauko mūsų susipynusių minčių raizgynes, įlieja nežemiškai gydančio balzamo, sugrąžina sveiką loginį mąstymą, kuris padeda suvokti, kad pataikavimas egocentrizmui stumia į bedugnę (plg. Rom 8, 6), o besąlygiškas klusnumas Dievui bet kurią sumaišties dvasią veja lauk ir įveda į tikros santarvės sodą su savimi bei artimu.

Pernai popiežius Pranciškus lankėsi Asyžiaus vyskupijos Išsirengimo salėje, kurioje, kurioje prieš aštuonis amžius šv. Pranciškus žmonių akivaizdoje nusivilko rūbus. Tai buvo jo asmeninis liudijimas, kad dėl Viešpaties, kuris jį kvietė į visiško Jam atsidavimo kelią, malonei veikiant, galima atsisakyti visų dalykų, nes visa, kas žemėje yra svarbiausia iš naujo atrandama Jame. Pasak Šventojo Tėvo, šv. Pranciškaus išsirengimas rodo tai, ko moko Evangelija: sekti Jėzumi, reiškia Jį iškelti aukščiau visko.

Popiežius Pranciškus minėtoje salėje, susitikęs su vargšais, kalbėjo spontaniškai ir pakvietė Bažnyčią “išsirengti”. Jis sakė: “Visi mes, esame Bažnyčia ir turime sekti Jėzumi, kuris taip pat ėjo išsirengimo keliu, tapo tarnu, panoro būti pažemintu iki Kryžiaus. Jei norime būti krikščionimis, nėra kito kelio. O galbūt galėtume laikytis labiau žmogiškos krikščionybės, be kryžiaus, be Jėzaus? Tokiu būdu taptume saldumynų vitrinos krikščionimis kaip gražūs tortai... Gražūs, tačiau netikri krikščionys (...). Supasaulėjimas mums kenkia. Liūdna užtikti krikščionį, kuriam saugumą teikia tikėjimas ir pasaulis... Kelia juoką, kai krikščionis – kunigas, vienuolė, vyskupas, kardinolas, popiežius – nori eiti pasaulėjimo keliu. Tai - žudikiška nuostata. Dvasinis supasaulėjimas žudo! Žudo sielą! Žudo asmenis! Žudo Bažnyčią! Tegu Viešpats visiems mums suteikia drąsos išsirengti iš pasaulio dvasios, kuri yra visuomenės vėžys, Dievo Apsireiškimo vėžys. Pasaulio dvasia yra Jėzaus priešas. Prašau Viešpaties, kad visiems mums suteiktų malonę išsirengti”.

Šio sekmadienio Evangelija klausia: “Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?” (Mt 16, 13). Nors tikėjimo ir meditacijos pakilumo valandą mūsų širdis bei lūpos tvirtai tartų: “Jis tikrai yra Tas, nuo kurio priklauso mano dabartinio gyvenimo momento siūlo tvirtumas ir mano galutinis likimas”, bet šito ar panašaus išpažinimo negana. Viską lemia mūsų daromi sprendimai, kurie virsta kūnu.

Plačiai žinoma mąstytojo Sioreno Kierkegoro filosofinė frazė: “Arba - arba”. Šiems žodžiams suteikdami krikščionišką kontekstą sakome: “Arba mes, apšviesti Šventosios Dvasios, stengiamės kaskart vykdyti pasiryžimą gyventi taip, kad amžinybėje ne tik nebūtų gėda stoti Aukščiausiojo akivaizdon, bet kad tai būtų didžioji mūsų sielos džiaugsmo fiesta, arba mūsų priimami sprendimai yra perdėm žemiški, ir mes kaip viščiukai dar vis esame susifokusavę tik į tą “lesalą”, kuris patenkina fiziologines reikmes, bet negali pamaitinti sielos”. Žinoma, tarp šių egzistencinių pasirinkimų “arba – arba” yra tūkstančiai mažiau reikšmingų. Tačiau visada, kai darome sprendimą, jis atliepia tam tikrą mūsų santykį su Dievo Sūnumi, kuris yra vynmedis (Jn, 15, 5), o mes daugiau ar mažiau gyvybe trykštančios Jo šakelės.

Kuo laikau Žmogaus Sūnų? Stoviu prie lango ir akimis matau kelias skirtinguose atstumuose išsidėsčiusias žaliuojančių medžių projekcijas. Nors akys trumpai gėrisi spalvinga lapų gama, bet viduje pajuntu gyvybingos gamtos grožio plūstelėjimą. Prisimenu A. Maceinos įžvalgą, bylojančią apie palaimingų nuostabų akimirkas, susijusias su Kūrėjo žodžiais nenusakomu kūrybingumu... Jo kūrybos didenybė – mažas žmogus. Kuo jis sielos spalvingumu panašėja į dar “nesiožiuojantį”  vaikelį, tuo labiau Viešpatyje išgražėja (plg. Mt 18, 4).

Taigi Žmogaus Sūnų laikau kūdikiu, kurio bejėgiškume išaugo dieviškos malonės Kryžiaus medis, mums padovanojęs nemirtingo gyvenimo vaisius, skleidžiančius Prisikėlusiojo nesiliaujantį gailestingumo kvepėjimą ir tebekviečiančius kasdien vis į naują draugystės santykio su Juo augimą.

Kun. Vytenis Vaškelis