Paieška svetainėje

Kas Aš esu tau?

Kai vaikai jaučia, kad iš juos mylinčių tėvų sklinda neapsimestino pamaldumo, dėmesingos kantrybės ir nuoširdaus rūpestingumo spinduliai, tada jiems tėvai – gailestingo gerumo ąžuolai, kurių paunksnėje saugu ir ramu.

Dar labiau mums visiems turėtų būti gera, kai esame šalia Kristaus ir Jame. Tada mums nekyla klausimai, kas yra Jėzus ir kuo Jį laiko kiti, nes kiekvienam iš mūsų tuo metu pakanka svarbiausio žinojimo: „Kadangi už mane ir už visus yra sumokėta didžiausia Jo kraujo ir gyvybės kaina, todėl aš esu Jo brangiausia nuosavybė“ (Kor 3, 23).

Tačiau suvokimas, kad pasiaukojanti Jėzaus meilė nesuskaičiuojamus kartus pranoksta mūsų pastangas laikytis Jo visų meilės įsakymo punktų, neturėtų mūsų liūdinti ir vesti į pasimetimą. Priešingai. Dieviškoji malonė mus nuolat skatina nebijoti būti ir jaustis mažu Visagalio artumoje. Kai turime tikrumą, kad išties priklausome Kristui, ir Jis visur bei visada esti su mumis tokiais, kokie dabartiniu momentu esame, tada ką bedarytume ir kur bebūtume, mus turėtų lydėti ramybė ir dėkingumas.

Rašytojas Thich Nhat Hanh įžvalgiai rašė: „Kai nepajėgiu linksmai plauti indų, jei trokštu baigti darbą kuo greičiau, kad galėčiau išgerti arbatos, lygiai taip pat nepajėgsiu ir jos džiugiai gerti. Su puoduku rankoje galvosiu, ką turiu daryti po to, ir šitaip nepajusiu arbatos aromato ir skonio bei prarasiu jos gėrimo džiaugsmą. Ateitis visuomet mane trauks darydama nepajėgų gyventi dabartyje“.

Mąstyti apie Jėzų, bendrauti su Juo ir dėl Jo stengtis daryti gera kiekvienam žmogui - tai ne tik pripažinti, kad Jis yra visatos ir mūsų gyvenimo centrinė ašis, bet tikėti, kad Jis vienintelis visas mūsų daromas pastangas (net įvairius suklupimus) taip moka įprasminti laike ir amžinybėje, jog nebekyla nė mažiausia abejonė: šis negrįžtantis laikas yra anapusybės prieangis, kurį peržengę veidas į veidą išvysime Tą, kuris buvo nukankintas, o dabar amžinai gyvas.

Bet šiame gyvenime Viešpats labiausiai susitapatina su tais, kuriems reikia mūsų pagalbos, todėl tik tiek pajėgiame mylėti Jį, kiek reikiamu metu konkrečiai patarnaujame jiems.

Pal. Motina Teresė iš Kalkutos drąsiai rašė: (...) „Jėzau, tu esi Elgeta, kuriam reikia nusišypsoti. Jėzau, tu esi Girtuoklis, kurį reikia išklausyti. Jėzau, tu esi Silpnaprotis, kurį reikia globoti. Jėzau, tu esi Vaikas, kurį reikia apkabinti. Jėzau, tu esi Aklasis, kurį reikia vesti. Jėzau, tu esi Nebylys, už kurį reikia kalbėti. Jėzau, tu esi Raišasis, kuriam reikia padėti eiti. Jėzau, tu esi Toksikomanas, kurį reikia laikyti draugu. Jėzau, tu esi Prostitutė, kurią reikia saugoti, nuo pavojaus. Jėzau, tu esi Kalinys, kurį reikia aplankyti. Jėzau, tu esi Senolis, kuriam reikia patarnauti. Man, Jėzau, tu esi Dievas. Tu esi mano Sužadėtinis, tu esi mano Gyvenimas“.

Taigi, Jėzau, Tu man gali būti Viskuo ir... Niekuo. Jei pasirenku Tavo tiesą ir ja grindžiu savosios kasdienybės grindinį, tada mano kelias neturi pabaigos Tavyje. Tačiau jei mano gyvenimas dvilypis – dviveidis, tuomet esu panašus į subyrėjusią mozaiką, kurios duženose neįmanoma atpažinti Tavojo veido...

Kai į Dievo klausimą: „Kas Aš esu tau?“, mano atsakymą lydės viso gyvenimo + ženklas, tada tinkamai išspręsiu svarbiausią savo egzistencijos uždavinį.

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 08 14