BM Slide Login

Paieška svetainėje

Didis tikėjimas

2011 08 14

Sekmadienio Evangelija.

Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kanaanietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė.

Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“

Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“

Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. (Mt 15, 21-28)

Senojo Testamento pasaulėžiūra žmoniją dalijo į dvi dalis: iš vienos pusės – Izraelis, Dievo tauta, kuriai priklausė sandora, dieviškieji pažadai; iš kitos pusės visos kitos – pasaulio tautos, nepažįstančios vieno ir tikro Dievo. Tad perskyrimas buvo ne tik tautinis ar politinis, bet visų pirmiausia religinis.

Tačiau Izraelis, išrinktas ir atskirtas nuo kitų tautų, pamažu įsitraukia į visuotinį Dievo projektą, kuris siekia išgelbėti visą žmoniją. Ši išganymo vizija ne kartą aptinkama Senojo Testamento puslapiuose. Pranašas Izaijas jau įžvelgė visų tautų susibūrimą dvasinėje Jeruzalėje, išaukštintoje ir atsietoje nuo bet kokios vietovės.

Jos kertinis akmuo daugiau nebebus daugiau Ziono kalnas, bet pats Mesijo (hebr. „māšīah“ – pateptasis) asmuo. Tik tikėjimas suteiks šio miesto pilietybę (Iz 5, 26; 26, 1; 28, 5–6.16–17), o šventykla, judaizmo centras ir širdis, taps „maldos namai visoms tautoms“ (Iz 56, 7).

Ši pranašystė išsipildo Jėzaus Kristaus, visų Išganytojo, asmenyje. Šio sekmadienio Evangelijos tekstas gali būti skaitomas ir kulto kontekste. Sakoma, jog kanaanietė dar iš tolo pradeda šaukti; po to prisišlieja prie mokinių grupelės ir pagaliau parpuola priešais Jėzų, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“

Tai – pirmoji pagonė priešais paskutinę ir galutinę Šventyklą, Jėzų Kristų, nes jis ir yra Viešpaties šventykla. Gana greitai krikščionių Bendrijoje išryškės teologinė mintis, kuri vėliau bus išsakyta Laiške žydams, kad Kristus yra Šventyklos slėpinio apreiškimo pilnatvė, Tėvo atvaizdas, apreikštas mirtingame kūne.

Moteris iš Kanaano sustoja prie naujosios Šventyklos, jos garbinimo maldoje (Jėzų vadina „Viešpačiu“) neberegime aukojamų gyvulių, bet – ją pačią. Jos prašymas, išties, reikšmingas, esminis: „Padėk man!“ Joje galime įžvelgti parpuolusią priešais Kristų visą žemę (moteris–motina yra vaisingos žemės simbolis), maldaujančią dėl savo brangiosios ir išrinktosios dukros, žmonijos, kurią „baisiai kankina demonas“.

Kaip žinome, pradėdamas savo viešąją veiklą, Jėzus paskelbė paskutinius laikus (Mk 1, 15). Galbūt buvo tikėtasi, kad jis iš karto ir be ribų atvers visuotinumo vartus, tačiau jo žodžiai ir elgesys buvo atsargūs.

Skelbdamas Gerąją Naujieną ir darydamas stebuklus, Jėzus neperžengė Palestinos sienos: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis... Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ Apaštalams, kuriuos siunčia į misiją, jis pataria: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus“ (Mt 10, 5).

Kita vertus, randame nemažai tekstų, kurie atskleidžia Jėzaus nuostabą dėl svetimtaučių tikėjimo: Kafarnaumo šimtininkas (Mt 8, 10), raupsuotasis samarietis (Lk 17, 11–19) ir moteris kanaanietė, apie kurią kalbama šios dienos Evangelija. Tai lyg pirmienos tos nesuskaičiuojamos daugybės svetimšalių, kuriems pranašaujamas įžengimas į tikėjimą.

Beje, trupiniai nuo šeimininko stalo, primena tuos „nulikusius kąsnelius“ (Mt 14, 20), tą duoną, kuri atliko stebuklingai pasotinus minią. Kodėl šios moters tikėjimas yra didis? Ar kad ištvermingai ir nuolankiai prašė? Taip. Tačiau pagrindinė priežastis – kanaanietė suvokė šio stebuklingo duonos padauginimo įvykio esmę.

Ji įžvelgė, kad Jėzus yra duona, nužengusi iš dangaus, aukojanti save dėl pasaulio išganymo. Ji suprato, kad valgyti šią duoną, nors ir jos trupinius ar likučius, reiškia turėti dalį su Jėzumi, būti bendrystėje su juo, būti išgelbėtam. Būtent beturčiams dvasia yra apreikšta, kad šiuose duonos trupinėliuose yra visas Viešpats, jo kūnas ir kraujas, atiduotas už mus, taip, kaip mažiausiame garstyčios grūdelyje yra visa Dievo Karalystė (Mt 5, 3; 13, 31–32).

Šis įvykis taip pat primena, jog viena iš didesnių tikinčiojo kančių yra neišklausytos maldos. Buvo melstasi dėl ko nors ištisą savaitę, mėnesį, metus, – ir nieko. Dievas, atrodė, yra kurčias. Moteris iš Kanaano ir čia mums gali pagelbėti, mokydama ištvermės maldoje, kurioje gimsta brandus tikėjimas.

Jėzaus elgsenoje ir žodžiuose galime įžvelgti tam tikrą nejautrumą ir širdies kietumą šios moters atžvilgiu. Tik pabaigoje, kai Jėzus džiaugiasi jos tikėjimu, galime suprasti, kas buvo Jėzaus širdyje ir kodėl jis taip elgėsi.

Išties Dievas, galbūt net rizikuodamas, kantriai viliasi, jog žmogaus laisvė maldoje pasirinks tai, kas geriausia: pereis nuo mažų prie didelių dalykų – nuo materialių prie dvasinių, nuo laikinųjų prie amžinųjų dalykų. Tik tokiu būdu Viešpats gali duoti daug daugiau, negu pradžioje buvome atėję jo prašyti.

Mes dažnai melsdamiesi būname panašūs į tą valstietį, apie kurį pasakoja šv. Dorotėjas iš Gazos († apie 570). Jis gauna žinią, kad karalius asmeniškai jį priims. Tai gyvenime galbūt vienintelis šansas, kai jis galės išsakyti savo poreikius ir paprašyti ko tik nori. Prisartina nustatyta diena ir gerasis žmogus susijaudinęs įžengia pas karalių. Ir ko jis paprašo? Vežimo mėšlo savo laukams patręšti! Tai buvo daugiausia, ką sugebėjo sumąstyti.

Pasak Dorotėjo, mes kartais elgiamės su Dievu panašiai. Tai, ko prašome, palyginti su tuo, ko galime prašyti, yra palyginus tik krūva mėšlo, menki, mažai naudingi dalykai, maža to, jie gali net būti mums žalingi. Tad Dievo tariamas neišklausymas jau yra mums parama, kad permąstytume savo gyvenimo siekius amžinybės šviesoje.

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM