BM Slide Login

Paieška svetainėje

Kitas kelias

2011 07 31

Sekmadienio Evangelija.

Išgirdęs, kad Jonas Krikštytojas miręs, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius.

Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto.“ Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti.“ Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“. Jėzus tarė: „Atneškite man juos.“

Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų. (Mt 14, 13-21)

Duonos padauginimas penkiems tūkstančiams vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, yra vienintelis Jėzaus stebuklas, kurį aprašo visos keturios evangelijos. Pagrindinė priežastis, dėl kurios šis įvykis minimas visose evangelijose, kreipia į būsimą Eucharistiją ir galutinę Dievo Karalystės puotą (Mt 8, 11; 26, 29). Be to, žvelgiama ir atgal – į praeitį: Izraelis maitinamas mana dykumoje išėjimo iš Egipto metu (plg. Iš  16). Judėjai tikėjosi, kad tas stebuklas bus pakartotas Mesijo amžiuje.

Kodėl dabar padaroma tai, kas anksčiau buvo atmesta kaip gundymas (Mt 4, 3–4)? Čia aptinkame trys svarbius momentus. Pirma, žmonės atėjo išgirsti Dievo žodžio, teisingų pamokymų savo gyvenimui. Antra, duonos prašoma iš Dievo. Nors maistas yra mūsų darbo vaisius, bet jis vis tiek lieka Dievo dovana, kurios dera Jo prašyti dėkojant. Tokia yra prasmė laiminti valgį krikščionių šeimose.

Galiausiai esminis stebuklo elementas yra abipusis pasirengimas dalytis. Dievo klausymasis ir malda tampa gyvenimu su Dievu, ir tai veda nuo tikėjimo prie meilės, prie kito asmens atradimo. „Tėve mūsų“ maldoje prašome: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.“

Atkreipkime dėmesį, jog čia kalbama apie „mūsų“ duoną. Niekam nevalia galvoti vien apie save. Meldžiame mūsų duonos, vadinasi, ir duonos kitam. Kas duonos turi apsčiai, tas kviečiamas dalytis. Šventasis Jonas Auksaburnis († 407) pabrėžia, kad „kiekvienu duonos kąsniu kažkaip atsikandama visiems priklausančios duonos, pasaulio duonos“.

Mokiniai pataria Jėzui paleisti žmones, kad jie galėtų, nuėję į kaimus, nusipirkti maisto. Bet Jėzus atsakė: „Jūs duokite jiems valgyti.“ Tai nereiškia, kad Jėzus prašo savo mokinių padaryti stebuklą. Jis prašo padaryta tai, ką jie gali: sudėti bendrai, ką kiekvienas turi, ir tai padalinti. Aritmetiniu požiūriu, dauginimas ir dalijimas yra du skirtingi veiksmai, tačiau šiuo atveju – tas pats dalykas. Nėra „padauginimo“ be „pasidalijimo“.

Pirmaisiais Bažnyčios amžiais, švenčiant Eucharistiją, ryšys tarp materialios ir dvasinės duonos buvo aiškiai regimas. Viešpaties vakarienė, vadinama „agape“ (gr. „nesavanaudiška meilė“), vykdavo broliško valgymo metu, dalijantis tiek kasdiene duona, tiek ir Eucharistine duona.

Todėl būdavo nesuprantami ir papiktinantys skirtumai tarp tų, kas nieko neturėdavo valgyti, ir tų, kurie ne tik prisivalgydavo, bet ir „prisigerdavo“ (1 Kor 11, 20–22). Šiandien Eucharistija nebešvenčiama bendro valgymo kontekste, tačiau kontrastas tarp tų, kurie turi perteklių, ir tų, kurie neturi to, kas būtina, nė kiek nesumažėjo, priešingai, įgavo tarptautines dimensijas.

Šio sekmadienio Evangelijos pabaigoje pastebima, kad, visiems pavalgius ir pasisotinus, nulikę kąsneliai buvo surinkti. Mes gyvename Vakarų visuomenėje, kur švaistymas akivaizdus, o gebėjimas solidarizuotis ir dalintis – nežymus.

Skandalingiausias eikvojimas mitybos sektoriuje. Pagal amerikiečių Žemės ūkio ministerijos tyrimus, atliktus šio amžiaus pradžioje, ketvirtadalis maisto produktų kasdien iškeliauja į šiukšlyną, jau nekalbant apie tai, kiek sunaikinama sąmoningai, dar net nepasiekus prekybos centrų, kad tik maisto kaina nenukristų rinkoje. Kaip galime kaltinti Dievą, kad jis pakankamai nesuteikia visiems duonos?

Šiame duonos padauginimo įvykyje į akis krinta du skirtingi dalykai, galbūt ir atskleidžiantys žmogaus vidinės moralės negalią. Viena vertus, prisimenamas duonos ir gyvenimo poreikis, kuris yra daugybės žmonių minioje: „penki tūkstančiai“ – gyvenimo alkstančios žmonijos simbolis.

Kita vertus, penki duonos kepaliukai ir dvi žuvys yra visiškas menkniekis, palyginti su poreikiu. Juk paėmę penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis ir juos išdaliję žmonėms, rezultatą vis dėlto gausime ne kokį: visi liektų alkani.

Evangelija numato kitą kelią. Penki duonos kepaliukai ir dvi žuvys, užuot kad būtų nešami žmonėms, yra atnešami Jėzui, ir iš Jėzaus keliauja žmonių link. Šis kelias pasiekia tikslą: penkiais duonos kepaliukais ir dviem žuvimis pamaitinama minia ir net lieka regimas pertekliaus ženklas – dvylika pintinių duonos gabaliukų.

Mes nesugebame patenkinti gyvenimo, vilties, meilės, teisingumo alkio, kuris yra žmogaus širdyje. Mums nepavyksta, nes tai, ką turime, kuo disponuojame, yra labai nedaug. Tačiau, kaip sako Evangelija, jei tą truputį, kurį turime, nunešame Viešpačiui ir po to bandome padalyti, tada šis truputis, kurį turime, tampa pakankamas ir jo netgi dar lieka.

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM