Paieška svetainėje

Kviečiai ir raugės

2011 07 17

Sekmadienio Evangelija.

Jėzus pateikė minioms palyginimą: „Su Dangaus Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: 'Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?' Jis atsakė: 'Tai padarė mano priešas'. Tarnai pasisiūlė: 'Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime'. Jis atsakė: 'Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: 'Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną'.“

Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje.“ Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – Karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai. Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo Karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo Karalystėje. Kas turi ausis, teklauso!“ (Mt 13, 24-30. 36-43)

Pavasarį rauges, tam tikros rūšies piktžoles, sunku atskirti nuo kviečių ar miežių, tačiau per pjūtį tai padaryti lengviau, nes jos trumpesnės, menkesnės, be varpų. Kviečiai ir raugės, gėris ir blogis auga kartu taip susipynę, kad žmogui sunku juos atskirti – tik laikui atėjus Viešpats galės tai padaryti.

Visais laikas buvo ir bus norinčių juos atskirti, kad būtų įvykdytas teisingumas, bet Jėzus kviečia kantriai laukti ir mokytis pakantumo iš Dievo, kuris nusidėjėliui iki paskutinės akimirkos palieka galimybę atsiversti (Lk 23, 39-43). Žinoma, yra abejingumui tapatus pakantumas, tačiau šiame palyginime kalbama apie pakantumą, kylantį iš meilės.

Šis palyginimas senovėje buvo didelių diskusijų objektas. Pavyzdžiui, donatistai, IV-V a. po Kr. iškilęs Bažnyčioje gnostinis sąjūdis, gana paprastu būdu aiškino: vienoje pusėje Bažnyčia (ypač jų, donatistų, bažnyčia!), sudaryta visa tik iš tobulųjų, o kitoje pusėje pasaulis, pilnas piktojo vaikų, be vilties atsiversti.

Jiems pasipriešino šv. Augustinas († 430): ne tik pasaulis, bet ir Bažnyčia yra tas laukas, kur šalia vienas kito gyvena šventieji bei nusidėjėliai ir kur galima augti bei atsiversti. „Nusidėjėliai, – sakė šv. Augustinas, – gyvena tam, kad jie atsiverstų, arba tam, kad per juos gerieji praktikuotų dorybes.“

Papiktinimai, pasitaikantys Bažnyčioje, mus turi, be abejo, liūdinti, tačiau nestebinti. Bažnyčia sudaryta iš žmonių, vadinasi, ne vien tik iš šventų. Juk, pagaliau, kiekviename iš mūsų irgi randasi piktžolių, ne tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje. Tai mus turėtų paskatinti ne taip drąsiai ir ryžtingai rodyti pirštu į kitą.

Erazmas Roterdamietis († 1536), kuriam Martynas Liuteris († 1546) priekaištavo dėl pasilikimo Katalikų Bažnyčioje, atsakė: „Pakenčiu šią Bažnyčią, vildamasis, kad ji taps geresnė, nes ir ji yra priversta pakęsti mane, laukdama, kol aš tapsiu geresniu.“

Išties, jei žmonės apsispręstų gyventi pagal Evangeliją visose gyvenimo srityse, pasaulio veidas būtų kitoks. Be to, mes niekuomet nesužinotume, koks būtų pasaulis be krikščionybės. Jei galingas Evangelijos pašaukimas mylėti nebūtų patraukęs daugybės žmonių griauti neapykantos, baimės, savanaudiškumo sienas, galima tik įsivaizduoti, kaip šiandien atrodytų žmonija, jei tokia iš viso būtų.

Palyginimas apie kviečius ir rauges pateikia dar vieną atsakymą: blogis nėra vien tik nukrypimas, kylantis iš blogos žmogaus valios. Blogis egzistavo dar prieš žmogų ir anapus žmogaus. Sekant palyginimo žodžiais, kaltininkas yra žmogaus priešas – sukilęs angelas, Dievo kūrinys, kuris savo laisvu apsprendimu meilę pavertė į neapykantą.

Jėzus demaskuoja šėtoną kaip raugių sėjėją, kaip blogio šaltinį. Prisikėlimo dėka blogis jau yra nugalėtas savo esmėje, tačiau, Dievui leidus, lieka šio blogio pasekmės. Viešpats mano, kad kviečio grūdas yra pakankamai stiprus, todėl raugės jo neužgoš. Mumyse glūdi gyvenimo jėga, kad sugebėtume nepasiduoti neramumų kurstytojui, todėl kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už savo pasirinkimus: „Prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ (Pr 4, 7).

Kaip žinia, pasirinkimai vyksta žmogaus širdyje. Biblijos pirmuose puslapiuose aprašomas šis vidinis rojus, Edeno sodas, į kurį blogų minčių pavidalu įsėlina žaltys (Pr 3, 1-7). Išties, mus aplanko daugybė įkvėpimų: tie, kurie ateina iš Dievo, yra gera sėkla, o pikti įkvėpimai – piktžolės, raugės. Mūsų laisvu pritarimu ir vieni, ir kiti gali įleisti šaknis mūsų širdies dirvoje. Kartais nėra lengva identifikuoti, kokia mintis yra bloga, o kokia mintis mus veda į gėrį. Kaip atskirti?

Bažnyčios tėvai kalba apie „dvasių skirimą“, pabrėždami, kad žmogus gali būti įtakojamas ir antgamtinės tikrovės, kuri yra anapus regimo pasaulio. Egipto dykumos tėvai, remdamiesi savo pačių patirtimi, nurodo skirimo pagrindus. Tai, kas atneša nerimą ir atima ramybę, ateina iš piktojo: Dievas sielai teikia tik ramybę.

Šv. Evagrijus Pontietis († 400) išvardija aštuonias piktas mintis, kurios paskui taps Bažnyčios tradicijoje septyniomis didžiosiomis ydomis: puikybė, gobšumas, gašlumas, rūstumas, pavydas, rajumas ir tingumas. Tėvų tikslas yra išmokinti žmogų atskirti gėrį nuo blogio ir suvokti, iš kur mintys kyla. Blogos mintys, sako Bažnyčios tėvai, ateina staigiai ir būtent tada, kai esame labiausiai pažeidžiami. Reikia visada budėti. Priešingybė dvasiniam budrumui yra aplaidumas viskam, kas subjauroja mūsų širdį.

Bažnyčios tėvų pamokymus metaforine prasme reikėtų išsiaiškinti taip: prie mūsų širdies durų turime pastatyti angelą su kalaviju rankoje, t. y. budėjimo ir dėmesingumo dorybę, kuri klaustų kiekvienos minties, norinčios įžengti: „Ar tu iš mūsiškių, ar iš priešų?“ (Joz 5, 13). Taip pat Origenas († 254) pataria tėkšti į uolą Babilono mažylius (Ps 137, 9): sunaikinti Jėzaus vardu raugių sėklas, dar nespėjusias įsišaknyti mūsų širdyje.

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM