Paieška svetainėje

Palyginimas apie sėjėją

2011 07 10

Sekmadienio Evangelija.

Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais.

Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“

Priėję mokiniai paklausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ Jėzus atsakė: „Jums duota pažinti Dangaus Karalystės paslaptis, o jiems neduota. Mat kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai:

Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.

Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo. O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją.

Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie Karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio. Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta. Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą.“ (Mt 13, 1-23)

Biblijoje grūdas yra gyvenimo, kuris plinta ir dauginasi, simbolis. Grūdas yra mažas, tačiau jis sugeba tapti daigu. Ir vis dėlto šis perkeitimas nėra lengvas: grūdo kelionė sutinka kliūtis ir sunkumus. Šio simbolio dėka atskleidžiama įsikūnijusio Dievo žodžio kelionė. „Vieną dieną, išėjęs iš namų... Štai sėjėjas išsirengė sėti“ (Mt 13, 1. 3) – tokiais žodžiais prasideda šio sekmadienio Evangelijos tekstas ir Jėzaus palyginimas apie sėjėją.

Išties, dieviškasis Žodis, nuo amžių atsigręžęs į Tėvą, lygiai taip pat atsigręžė į mus: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Žodis buvo pasėtas žmonijos istorijoje. Jis irgi sutinka kliūtis, tačiau sėja jau įvyko ir niekas jos negali panaikinti. Šis Žodis jau įskiepytas žmonijos istorijoje ir ji jau nebėra ta, kuri buvo pirma.

Su Kristaus atėjimu, Dievas prabyla žmogui suprantamu būdu, girdimu ne tik sielos, bet ir kūno ausimis. Laiško žydams autorius taip nusako šį naujumą: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1-2).

Tai matome skaitydami pranašus: Viešpaties žodis atėjo per pranašą Ezekielį, Agėją, Zachariją ir t.t. Tokia žodžio veikimo forma tęsiasi iki Jono Krikštytojo: „Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais... pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje“ (Lk 3, 1-2). Būtent nuo to momento šis išsireiškimas dingsta Biblijoje. Jo vietą užimą kita formulė: „Žodis tapo kūnų“ (Jn 1, 14).

Čia žodžio įvykis arba veiksmas yra pats asmuo. Niekur neberandame užrašyta: „Viešpaties žodis atėjo per Jėzų“ arba „Pasigirdo Viešpaties žodis Jėzui“. Ir tai suprantama, nes Jėzus yra Žodis. Pranašų tekstuose regime laikiną Dievo žodžio pildymąsi, čia jau sutinkame galutinį ir visišką to žodžio išsipildymą.

Šv. Kryžiaus Jonas († 1591) sako: „Atiduodamas Sūnų, Dievas pasakė viską ir nebeturi daigiau ką pasakyti. Dievas tapo nebylys.“ Žinoma, reikia teisingai suprasti: tapo nebylys ta prasme, kad nebepasako naujų dalykų, ką jau buvo pasakęs per Jėzų. Tai nereiškia, kad jis nebekalba. Dievas visada naujai kalba Bažnyčiai tai, ką jau vieną kartą pasakė Jėzuje:

„Taip kitados prabilęs Dievas be perstojo kalbasi su savo mylimojo Sūnaus Sužadėtine. O Šventoji Dvasia, kurios dėka Evangelijos balsas gyvai skamba Bažnyčioje ir per ją – pasaulyje, veda tikinčiuosius į visą tiesą ir gausiai juose pasėja Kristaus žodį“ (Dei Verbum, 8).

Žodis, kaip sakramentas, yra Dievo ištarmės, kurios nuolat tampa aktyvia tikrove kiekvieną kartą, kai Bažnyčia autoritetingai jas skelbia, ir Dvasia, kuri žodį įkvėpė, grįžta uždegti širdis tų, kurie tuos žodžius girdi ir priima. Jėzus, kalbėdamas apie Šventąją Dvasią, sako: „Ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“ (Jn 16, 14).

Kai sakome apie Žodį, kaip sakramentą, tai omenyje turime ne siaurąja vieno iš septynių sakramentų prasme, bet daug platesne prasme, panašiai, kaip ir tada, kai sakome apie Kristų kaip „pirminį Tėvo sakramentą“ arba apie Bažnyčią kaip „visuotinį išganymo sakramentą“. Kiekvienas sakramentas turi regimą ženklą (materija) ir neregimą tikrovę (malonė).

Žodis, kuris skaitomas Biblijoje, pats savyje nėra materialus ženklas, kaip vanduo ar duona, bet – kartu sudėtos raidės, daugių daugiausia tai žmogaus sukurtos raidžių kombinacijos, kaip ir kitose knygose. Tačiau, kai įžengia tikėjimas ir Šventosios Dvasios šviesa, tai per šį ženklą mes slėpiningai įeiname į santykį su gyva tikrove – Dievo valia. Tada tai ir išgirstame paties Kristaus balsą.

Dievo žodžio sakramentas kartais apsireiškia ir veikia žmogaus gyvenime anapus riboto ir netobulo žmogaus suvokimo. Kai pranašas Eliša tarė Naamanui iš Sirijos, kuris atvyko pas jį išsigydyti nuo raupsų, išsimaudyti septynis kartus Jordano upėje, pastarasis atkirto: „Argi Damasko upės – Abana ir Farparas – nėra geresnės už visus Izraelio vandenis? Nejau negalėčiau jose nusimaudyti ir būti švarus?” (2 Kar 5, 12).

Naamanas yra teisus: be abejo, Sirijos upės yra geresnės ir vandeningesnės, ir, vis dėlto, išsimaudęs Jordane, jis buvo išgydytas ir jo kūnas tapo švarus. To būtų neįvykę, jei būtų išsimaudęs didžiosiose savo šalies upėse.

Taip yra ir su Dievo žodžiu, esančiu Šventajame Rašte. Įvairiose tautose, taip pat ir Bažnyčios istorijoje, buvo ir bus geresnių, daug aukštesnio literatūrinio ir religinio lygio knygų už kai kurias Biblijos knygas. Ir vis dėlto nė viena iš jų neveikia taip, kaip veikia kukliausios Švento Rašto įkvėptosios knygos. Kažkas tokio yra Biblijoje, kas veikia anapus mūsų žmogiškojo paaiškinimo; egzistuoja akivaizdus neatitikimas tarp ženklo ir tikrovės, kurią šis ženklas sukuria.

„Izraelio vandenys“, t. y. Dievo įkvėptas Šventasis Raštas, toliau gydo nuodėmių raupsus. Baigęs skaityti Šv. Mišių Evangeliją, kunigas bučiuoja tekstą ir tyliai taria: „Evangelijos žodžiai tenaikina mūsų klaidas.“ Apie Dievo žodžio gydomąją galią rašo pati Biblija: „Juk iš tikrųjų negydė jų nei žolės, nei šuteklis, o tavo, Viešpatie, visa gydantis žodis!” (Išm 16, 12).

Origenas († 254) savo laikmečio krikščionims primindavo: „Jūs, kurie esate įpratę užimti dieviškųjų slėpinių vietą, kai priimate Kristaus kūną, jį saugote su visokeriopu rūpestingumu ir pagarba, kad nė viena dalelė nenukristų ant žemės, kad nieko nebūtų prarasta iš konsekruotų dovanų. Teisingai esate įsitikinę, kad yra nuodėmė aplaidžiai prarasti trupinėlius. Jei saugodami jo kūną esate tiek rūpestingi – ir teisinga, kad esate, – tai žinokite, kad nepaisyti Dievo žodžio yra ne ką mažesnė kaltė, negu aplaidus elgesys su jo kūnu.“

Išties, tarp daugybės Dievo žodžių, kuriuos išgirtame kasdien Šv. Mišiose ir Liturginėse valandose, yra visada ypatingas žodis, skirtas mums. Vienintelis žodis, galintis pripildyti visą mūsų dieną, apšviesti mūsų maldą. Esame kviečiami neleisti tam žodžiui pradingti tuštumoje, bet vis naujai suklusti: „Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys“ (Iz 50, 4).

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM