Paieška svetainėje

Per tiesą – į šviesą 

Kai mūsų vidinis gyvenimas kasdien stiprinamas krikščioniškų knygų, straipsnių, ypač Šventojo Rašto, skaitymu, mąstymu bei pasiryžimu pažintas tiesas vykdyti, tada nejučiomis formuojasi tvirta mūsų motyvacijos kryptis – visa, kas mums pučia bet kokį melo burbulą, nedvejojant atmesti, o tai, kas veda į tiesą, palaikyti bei puoselėti. Jei savo intelektą stimuliuosime skaitydami vien apie finansus, sodininkystę ar sportą, būsime didesni šių sričių žinovai. Tačiau tai vargu ar mums padės tą gyvenimo akimirką, kai reikės padaryti neatidėliotiną sprendimą – atsisakyti paikos, gundančios nusidėti minties.

Be jokios abejonės, jei skirsime daugiau laiko dvasinio gyvenimo ugdymui,   suvoksime tiesą: kaskart tobulindami savo mąstymo nuostatas, tobulinsime ir tikėjimo inspiruojamus bei motyvuotus savo kasdieninius veiksmus. Teologas Mutzas rašė: „Be tvirtų moralinių principų, kurie kiekvienu momentu pristato valiai stiprių motyvų, mus parblokštų aistra, panašiai kaip stipri srovė paglemžia ir nuneša į vandenį įmestą skiedrelę. Remdamiesi tvirtais principais, pagrįstais giliu svarstymu, įstengsime nuslopinti ir ramiai suvaldyti šėlstančią aistrą. Tvirti principai suteikia valiai griežtumo ir žaibiško veikimo malonę ir tuo užtikrina pergalę“.

Kaip televizoriaus ar kompiuterio jungiklis iškart nutraukia vaizdo ar programos rodymą, taip ir mintyse, kai nuspaudžiame „mygtuką“ ir sustabdome žalingų minčių judėjimą, tada uždegame žalią šviesą, kaip moko Bažnyčios katekizmas, jautrios, teisingos ir patikimos sąžinės ugdymui, nes būtent sąžinė daro sprendimus, klausydama proto, derindama juos su tikruoju gėriu, kurio nori Kūrėjo išmintis.

Šio sekmadienio Evangelija skelbia apie atėjimo pas Jėzų svarbą (žr. Mt 11, 28). Kai meditacinės maldos tyloje rimsta grėsmingos mūsų įvairių rūpesčių bangos, priartiname Jėzaus veikimo malonę, kviečiančią kiekvieną tikintįjį iš naujo pasitikrinti savo esminio tikslo kryptį, idant gyvenimo jungas bei naštos neslėgtų mūsų širdies kaip sunkus akmuo sūrio...

Pasak H. J. Nouweno, „gerti savo taurę – tai kruopščiai rinktis veiksmus, kuriais ištuštintume taurę iki pat dugno ir gyvenimo pabaigoje galėtume su Jėzumi pasakyti: „Atlikta!“ (Jn 19, 30). Štai kur tikras paradoksas: pildome gyvenimą jį ištuštindami. Kaip Jėzus sako: „Kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10, 39). (...) Veiksmai, nuo kurių persidirbama, išsenkama, perdegama, negali garbinti ir šlovinti Viešpaties. O ką Viešpats kviečia mus atlikti, galime net labai gerai padaryti. Kai tyloje klausomės Dievo balso ir kalbamės su patikimais draugais, žinome, kad esame pašaukti, ir atliksime tai nuoširdžiai, kupini dėkingumo“.

Kiekvienas besikartojantis veiksmas formuoja gerus ar blogus įpročius, nuo kurių priklauso mūsų ateitis. Tryonas Edwardsas pastebi: „Mintys virsta ketinimais. Ketinimai skatina veiksmus. Veiksmai kuria įpročius. Įpročiai formuoja charakterį. O charakteris lemia mūsų likimą“. Šie žodžiai mąstančiuosius skatina gyvenimu įprasminti vieną sparnuotą frazę: „Darbuokis it amžinai gyvensiąs, elkis it rytoj mirsiąs“.

Kad naujas įprotis kaip skiepas greičiau bei palaimingiau mumyse prigytų, yra naudinga (meldžiant Jėzaus bei Švč. M. Marijos pagalbos ir pasinaudojant asmenybės ugdymo specialistų patarimais) žengti tokius žingsnius. Pirma: ryžtingai nuspręsti kasdien nedelsiant imtis svarbiausios užduoties. Antra: niekuomet nedaryti išimčių, kol įprotis tvirtai įsišaknys. Trečia: pasakyti kitiems, kad pasiryžote nebedelsti ir imtis darbo. Ketvirta: įsivaizduokite, kad tuoj pat imatės užduoties ir dirbate tol, kol ją atliekate. Penkta: dažnai pravartu sau kartoti: „Tuoj pat imuosi savo svarbiausios užduoties ir dirbu“. Šešta: kasdien būkite atkaklus, kol nebereiks pastangų nedelsiant atlikti savo svarbiausią darbą“. Prisimintina, kad ši metodika yra taikoma ir kitų gerų įpročių ugdymui (paskaičiuota, kad naujo įpročio susiformavimas dažniausiai trunka apie mėnesį). Geriausia išeitis - ugdyti vienu metu tik vieną naudingą įprotį, o po jo – kitą.

Taigi viskas prasideda nuo teisingų minčių. Jei jos mus geba įkvėpti naujiems užmojams bei pasiryžimams, mes palaiminti, nes darome viską, kas yra mūsų galioje, o mūsų pastangų rezultatai priklausys nuo Viešpaties maloningumo ir nuoširdaus mūsų viso gyvenimo triūso. Būkime ramūs ir, pasitikėdami beatodairišku Švenčiausiosios Trejybės veikimu mūsų gyvenime, dar uoliau vykdykime šį Teofano Atsiskyrėlio pamokymą: „Stenkitės iš visų jėgų, bet palikite Viešpačiui rūpestį dėl pasisekimo“. Tada, perfrazuojant vieną posakį, mūsų laukia nebloga ateitis: „Nebesikapstydami su kalakutais, skraidysime su ereliais“.

Kun. Vytenis Vaškelis