Paieška svetainėje

Gailestingumo pilnatvė

2011 02 20 

Sekmadienio Evangelija. 

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. 

Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ (Mt 5, 38-48) 

Atpildo, arba keršto, įstatymas (lot. lex talionis) buvo tam tikras bandymas veikti teisėtai ir išvengti nekontroliuojamo asmeninio kerštavimo ir prievartos. Ši nuostata numatė, kad piktadarys bus nubaustas pagal jo paties padaryto nusikaltimo pobūdį ir laipsnį: „Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį“ (Kun 24, 19-20; Iš 21, 23-25). 

Senovės Artimųjų Rytų teisynuose – Hamurabio kodekse ir Dvylikos plokščių įstatyme – aptinkami panašūs priesakai. Šio įstatymo prasmę galima būtų palyginti su mirties bausme, kuri kai kuriose valstybėse tebėra taikoma už tyčine, iš anksto numatyta žmogžudyste. Jėzaus laikais atpildo įstatymas vis dar buvo galiojantis, tačiau jau buvo įmanoma pakeisti pinigine kompensacija. 

Nuostata nemokėti piktu už pikta – naujas posūkis teisingumo istorijoje. Jėzus atėjo ne panaikinti Įstatymo, bet įvykdyti (Mt 5, 17). Tai nereiškia, kad reikėtų pataikauti blogiui apskritai (Gal 2, 11; Jok 4, 7). Juk tekste, pasakojančiame, kaip teismo metu pas Aną ir Kajafą vienas iš tarnų smogė Jėzui per veidą, nėra parašyta, kad Jėzus atsuko kitą skruostą, bet – ramiai tarė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ (Jn 18, 23). 

Vadinasi, ne viskas Evangelijoje turi būti suprasta paraidžiui. Jėzus kalba savo būdu, pasitelkdamas hiperboles, kad klausytojas sugebėtų užčiuopti minties esmę. Aiškinime apie reakciją į blogį svarbu yra ne tiek atsukti kitą skruostą, kas gali būti suprasta kaip provokacija, bet atsakyti į smurtą ne smurtu ir nugalėti pykti romumu. 

Ta prasme ir Jėzaus atsakymas teisme yra dieviškojo romumo pavyzdys. Kad galėtume palyginti šią Jėzaus elgseną, paimkime analogišką pavyzdį iš apaštalo Pauliaus gyvenimo. Kai sinedriono teisme vyriausiasis kunigas Ananijas įsako suduoti Pauliu per veidą, pastarasis jam atkirto: „Tau smogs Dievas, tu, pabaltinta siena!“ (Apd 23, 3). Nors Paulius yra šventasis, bet tai nereiškia, kad jis išvengė žmogiškosios egzistencijos ribotumo. 

Mūsų žmogiškumo ribas gali praplėsti tik Kristus, sugebėjęs atleisti net tiems, kurie jį kankino ir žudė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Iš tiesų, „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17). 

Senajame Testamente nėra įsakymo, reikalaujančio nekęsti savo priešo, bet meilės įsakymo artimas buvo suprantamas kaip tautietis. Ir Senajame Testamente (Ps 139, 19-22), ir Kumrano tekstuose (1QS 9,2) neapykanta nedorėliams buvo laikoma teisingu poelgiu. Jėzus žengia revoliucingą žingsnį, kviesdamas ne tik žodžiais, bet ir savo gyvenimu sekti juo. 

Gyvenime mes neišvengiamai susiduriame su tais, kurie mus įžeidžia, pasėja mūsų širdyje nuoskaudą ir pyktį. Net jei mes ir galime nuo tų žmonų pasitraukti, kartu su jais nebegyventi ir jų nebematyti, vis tiek prisiminimai lieka, atmintis mus sugrąžina į skaudžią praeitį. 

Šias neigiamas emocijas kartais nėra lengva išprašyti iš mūsų širdies. Jos vis įkyriai sugrįžta, mus vėl naujai užkalbina, o mes dažnai mielai leidžiamės į pokalbį su jomis. Taip bręsta keršto planai, įsišaknija neatleidimas. Patenkame į uždarą ratą, pyktis auga, o pasakymas „mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ tik sukelia juoką arba dar labiau užgauna. Nebelieka nei jėgų, nei noro atleisti. 

Iš tiesų, mes patys, vien tik gera valia, negalime pamilti savo priešų. Tai – Viešpaties ir mūsų pastangų bendras vaisius. Vadinasi, tai, ką mes galėtume pabandyti padaryti, yra labai trumpos maldos, kartas nuo karto tyliai širdyje ištartos, kad Viešpats laimintų mūsų priešus, nes mes patys to jau nebeįstengiame padaryti, pavyzdžiui: „Viešpatie Jėzau, laimink jį (ją, juos)“. 

Likdami su pykčio mintimis jei kam ir kenkiame, tai visų pirmiausiai sau patiems tiek dvasiškai, tiek ir fiziškai. Išmokus nuo šių įkyrių minčių nusigręžti šios trumpos maldos (Bažnyčios tradicijoje ji vadinama „strėline malda“, nes kaip strėlė yra iššaunama į piktą mintį, priversdama ją sprukti šalin) dėka, mes pamažu įžengiame į ramybės ir atleidimo kelią. 

Tai nėra lengvas darbas, nes šios mintys kartais kaip įkyrios musės vis lenda ir lenda. Bet jei mes drąsiai stojame į kovą ir kiekvieną kartą jas vejame Jėzaus vardu, tada Šventoji Dvasia keičia mūsų širdį ir daro mus dangiškojo Tėvo vaikais. 

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM