BM Slide Login

Paieška svetainėje

Druska ir šviesa

2011 02 06 

Sekmadienio Evangelija. 

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ (Mt 5, 13-16) 

Nė vienas nėra krikščionis tik dėl savo išganymo, nes krikščionybės esmė yra gyvenimas dėl kitų. Juk ir druska skirta ne sau, bet kad suteiktų maistui skonį ir išlaikytų jį šviežią, taip pat ir šviesa – nešviečia sau, bet apšviečia aplink save esančius daiktus ir kūnus. Abu įvaizdžiai – druska ir šviesa – turi tą pačią tarnystės, kurią atlieka kitiems, prasmę. 

Kaip žinia, druskos reikšmė Biblijoje yra įvairi. Visų pirmiausia – sandoros druska: senovės Rytuose egzistavo „druskos sutartis“, sinonimas neatšaukiamos sąjungos, kaip sakoma Skaičių knygoje: „Tai yra amžina nepažeidžiama sandora [pažodžiui „druskos sandora“] Viešpaties akivaizdoje tau ir tavo palikuonims“ (Sk 18, 19). 

Druska taip pat yra gyvenimo simbolis: Rytuose buvo paprotys patrinti ką tik gimusius vaikus druska, kad ji suteiktų jiems jėgų ir gyvybingumo (Ez 16, 4). Druska yra ir išminties įvaizdis: Paulius, rašydamas Kolosų Bendrijai, primena, jog „jūsų kalba tebūna visuomet maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti“ (Kol 4, 6). 

Tačiau druska taip pat yra neigiamas ženklas: sūrus vanduo nenumalšina troškulio, druska, užberta ant žaizdos, degina, druskingieji plotai aplink Negyvąją jūrą daro žemę nenaudingu dirvonu. Be to, Rytuose nukariautą ir sugriautą miestą apibarstydavo druska, kad jis visiems laikams būtų laikomas mirusiu miestu (Ts 9, 45). 

Druska dar yra Dievo teisingumo ženklas, kaip primena Sodomos ir Gomoros likimas (Pr 19, 24-26) bei Jėzus žodžiai: „Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi“ (Mk 9, 49). Bet druska su savo deginančia galia yra ir apvalymo įvaizdis: Senojo Testamento atnašaujamos aukos būdavo apibarstomos druska, kad jos taptų tyros ir priimtinos Dievui (Kun 2, 13). 

Iš tiesų, krikščionis, praradęs Dievo skonį, niekam nebetinka, ir jam belieka prisidėti prie šiuolaikinių ateizmo apraiškų, bandančių atimti iš žmogaus gebėjimą mąstyti apie transcendenciją, o po to nuolat kartoti, jog gyvenimas yra beprasmis ir viskas eina tik blogyn. Prancūzų poetas Paul Claudel († 1955) rašė: „Evangelija yra iš druskos, o jūs pavertėte ją cukrumi.“ 

Tuo tarpu šviesos įvaizdis biblinėje tradicijoje vienareikšmiškai kreipia mintis į Dievą, „kuris gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16). Jėzus sako: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). 

Šie žodžiai buvo ištarti Palapinių šventės metu, kai izraelitai minėdavo keturiasdešimties metų kelionę per dykumą, vedami debesies ir ugnies stulpo (Iš 13, 21-22; 40, 38). Palapinių šventėje Jeruzalė būdavo dieną ir naktį apšviesta deglais ir laužais, kad būtų aišku, jog Viešpaties šviesa perskyrė tamsą bei leido Izraeliui saugiai keliauti neištirta ir pilna pavojų dykuma. 

Be abejo, ta dykumos šviesa buvo simbolis kitos šviesos, kurios dėka Viešpats visada lydi savo tautą. Tai jo Žodis, kuris tapo kūnu (Jn 1, 14): „Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105). Jėzus susitapatina su šia šviesa, kuri ateina iš Dievo ir kreipia žmogaus žingsnius į gyvenimą. 

Evangelijos tekste mes girdime lyg ir naują Jėzaus ištarą: „Jūs pasaulio šviesa.“ Jūs, krikščionys, savo vargingumu ir ribotumu turite perduoti tikrąją šviesą, kuri leistų pasauliui orientuotis ir eiti į priekį. Jei šis Evangelijos sakinys gali būti prasmingas, tai tik todėl, kad jis yra neatsiejamas nuo Jėzaus apreiškimo. 

Bažnyčia – krikščionių bendrija – pasaulio šviesa yra ne todėl, kad gamina kažkokią šviesą, bet todėl, kad yra apšviesta Jėzaus Kristaus. Kaip planeta, apšviesta saulės, tampa savo ruožtu šviesos šaltiniu, taip ir Bažnyčios vaikai, jei leidžiasi nors kiek apšviečiami Kristaus, gali perduoti pasauliui dievišką šviesą. 

Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinime sakome: „Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu.“ 

Vadinasi, tikroji pasaulio šviesa yra Kristus, bet ne krikščionys. Tačiau pasaulis gali matyti tik krikščionis, o ne Kristų. Todėl yra svarbu, jog krikščionys, nusigręžę nuo veidmainystės ir išmokę gyventi pagal palaiminimus, padarytų matomą Kristų savo gyvenime, ir pasaulis, matydamas krikščionis, būtų apšviestas Kristaus. 

Ir jei Bažnyčios, kurią sudaro riboti bei klystantys vyrai ir moterys, istorijoje pasitaiko skaudžių klaidų bei išdavysčių, tai tuo tik pabrėžiama, kad šviesa yra Kristus ir kad Bažnyčia ją atspindi tik likdama vienybėje su juo. Vienintelis Kristus, jei atveriame širdį jo malonės galiai, gali perkeisti mūsų silpnumą, mus atnaujindamas Šventojoje Dvasioje, ir taip per mus apšviesti pasaulį. 

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM