BM Slide Login

Paieška svetainėje

Karitatyvinės veiklos motyvacija ir tikslas

V eilinis sekmadienis A 

Iz 58, 7 – 10; 1 Kor 2, 1 – 5; Mt 5, 13 – 16. 

Izaijo knyga yra labai tinkama skaityti pirmosiomis naujų metų savaitėmis. Šiandien išgirsti žodžiai mums yra lyg balzamas. Kadangi pranašas apeliuoja į karitativinę veiklą šaukdamas: ,,Dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengt, ką pamačius nuogą, neatsukti nugaros saviesiems“. (Iz 58, 7), tai mes galime būti išdidūs dėl visų humanitarinių akcijų, karitativinių rinkliavų ir šventinių gailestingumo veiksmų, kuriuose dalyvavome paskutiniu laiku. 

Pasaulyje paliestame asmeninių tragedijų, kasdien girdime žiniasklaidoje ir bažnyčiose naują pagalbos kvietimą. Po didelių akcijų aiškiai sužinome apie didelį žmonių pasiaukojimą. Apie tai liudija surinktos sumos, laisvanoriškas atsidavimas ir organizuota plačia prasme humanitarinė pagalba. 

Išvada tokia, kad didžiausią vaidmenį toje visuomeninėje karitativinėje veikloje vaidina masinės informacijos priemonės, kurios nuolat nubalsuoja, giria ir garbina bevardžius dovanotojus arba konkrečius rėmėjus, kurie kartais gal net dėl to, kad išgarsėtų, suspindėtų, nušvistų, pasiruošę peržengti konkrečias ir dažnai nemažas sumas gerų darbų. 

Televizija, radijas ir spauda kaskart dažniau vykdo gigantiško reflektoriaus vaidmenį, kuris apšviečia, duoda spindesio ir garbės žmonių geriems darbams. Taigi matome, kad dėl kažkurių visuomenės humanistų tas reflektoriaus blyksnis ir kamerų apšvietimas yra kažkokių laipsnių dovanojimas bei atlyginimas už gerus darbus, o kartais netgi motyvas tai daryti. 

Tai tiesa, kad žmonės, kurie teikia pagalbą, dalijasi geru ir yra išradingi svetimoje nedalioje, kiekvienoje visuomenėje bei kiekvienoje epochoje užsitarnauja aukščiausią pagarbą. Bet pranašas Izaijas, kurio žodžius apmąstome šios dienos liturgijoje, ieškodamas motyvo geriems darbams, turi mintyse kažką daugiau, negu tik išradingumas žmogiškame varge ir kur kas aukščiau negu reflektorių šviesa ar žiniasklaidos garbė. Kadangi Izaijas kalba teisiajam žmogui ,,Viešpaties šlovė lydės iš paskos. Tada šauksiesi ir Viešpats atsilieps, prašysi pagalbos, ir jis tars; Aš čia“ – tai reiškia, kad pranašo sakinyje, tikinčiam žmogui gero daryme motyvas ir atliginimas yra Dievo artuma. 

Verta prisiminti, kad kiekvienas krikščionis, kaip Kristaus mokinys yra žmogus, kuris angažuojasi visuomeniniai, karitativiniai veiklai, geriems darbams, asmeniškai atsižvelgdamas į Dievą. Nes tikras šviesos šaltinis pasaulyje arba meilės ir gėrio šaltinis yra pats Dievas. Biblija daug kartų pasinaudoja tuo šviesos simboliu, kai kalba apie Dievą. Įkvėptas autorius šaukia psalmėse: ,,...Iškelk virš mūsų o Viešpatie savo veido šviesą. Tavo šviesoje išvysime šviesą. Tavo žodis yra mano kojoms žibintas ir šviesa mano takui...“ 

Žinoma natūralu, kad šviesa yra tarsi mažas palyginimas su Dievu. Mums ji yra vidiniu reiškiniu negalime jos sugauti rankomis, kaip ir Dievo, kuris virš mūsų ir yra transcendentinis. Vis dėl to šviesa apšviečia mus, sušildo persmelkia panašiai kaip Dievas yra arti mūsų. Pagaliau pats Kristus kalba apie save: ,Aš pasaulio šviesa. Kas seka manimi nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“(Jn 8, 12). Kadangi mes Jėzaus mokiniai pagal Evangeliją turime būti druska ir šviesa pasauliui, bet galime tuo būti tik tada, kai gyvensime darydami gera visada išlikdami vienybėje su Dievu būdami panardinti Jo šviesoje, t. y. Jo malonėje. 

Nei vienas krikščionis nešviečia savo šviesa, bet šviečia ta, kuri ateina iš Dievo, tikrosios Šviesos. Tai ypatingas krikščionio vaidmuo, kuris pasišvenčia geriems darbams, taikos kūrimui, teisingumo sustiprinimui, teikimui pagalbos, tam tikra prasme panašiai į mėnulio vaidmenį, kuris padeda išsklaidyti nakties tamsą, pagelbėdamas keliaujančiam žmogui pažinti aplinką ir pasirinkti teisingą kelionės kryptį. Tačiau mėnulis niekada nešviečia pats iš savęs, jis spindi tik apšviestas Saulės šviesos. Panašiai žmogus, kuris išlaiko autentišką ryšį su Dievu, turi galimybę tapti šviesa išskiriančia jį iš kitų. Šviesa, kuri ne tik išsklaido žmogiškojo skurdo tamsą, kančios ar tragedijos, bet nurodo kryptį tolimesniam keliui. 

Ir gal todėl, šiandien Jėzus kelia mums labai konkrečią užduotį: ,, Taip tešviečia ir Jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“(Mt 5, 16). 

Taigi kalbama apie kažką daugiau, negu tik apie suteikimą pagalbos, ar karitatyvinę veiklą. Nes krikščioniškas liudijimas turi palydėti iki susitikimo su Dievu Tėvu. Iki susidomėjimo šviesa ir susivienijimo su Trejybės Paslaptimi Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios. 

Žinodami apie ant mūsų pečių gulančią atsakomybę, prašykime bendruomeninėje maldoje, kad mūsų kasdieniniai maži geri darbai, kaip ir didelės proginės humanitarinės akcijos, galėtų visada ne tik pagerinti artimo situaciją, bet ir priartinti žmones prie tikrojo Dievo mūsų Tėvo. Amen. 

Kun. Tomasz Rackos SDS 
Vertė kun. Edmundas Rinkevičius 2011 02 06