BM Slide Login

Paieška svetainėje

Keturgubas meilės santykis

Tapytojas Pinturicchis (1454 - 1513) paveiksle „Šv. Augustinas, jūros pakrantėje mąstantis apie Švč. Trejybės slėpinį“ vaizduoja vyskupą, kuris stovėdamas jūros įlankos pakrantėje iškėlęs rankas klausiamai žvelgia į tuštumą. Šalia Augustino pavaizduotas berniukas, kuris kriaukle semia jūros vandenį ir pila į iškastą duobutę. Galbūt mažylis neketino visą jūrą perpilti į tą duobelę, bet šv. Augustinui, mačiusiam tas vaikučio pastangas, kilo mintis, jog žmogaus galva yra pernelyg maža, kad joje tilptų Švč. Trejybės paslaptis.

Šio paveikslo istorija įdomi dar ir tuo, kad popiežius Benediktas XVI iš šio atvaizdo pasiskolino vaiko kriauklės ženklą ir jį perkėlė į savo herbą, taip išreikšdamas dėkingumą šv. Augustinui.

Benediktas XVI pokalbių knygoje „Dievas ir pasaulis“ štai ką sako apie Trejybę: „Matyt, ne tik paprastiems žmonėms, bet ir išminčiams neįmenama paslaptis, kad Dievas tikrai yra vienas, tačiau egzistuoja trijuose asmenyse, kaip trigubas meilės santykis. Svarbu tai, kad krikščionių tikėjimas pažymi du dalykus: Dievas yra vienatinis ir yra aukščiausioji vienybė. Tačiau tada pati aukščiausioji vienybė yra nebe to, kas nedaloma, vienybė, bet vienybė, kylanti iš meilės dialogo“.

Kol veikia trigubas Dievo meilės santykis, tol veikia ir keturgubas. Jau nuo pat pradžių Viešpats, iš nebūties pašaukdamas daiktus ir subjektus, angelus ir žmones kūrė pagal savo tapatybę, todėl ir jų galutinis tikslas yra sąmoningas ir kūrybingas grįžimas ten, iš kur atėjo – į dieviško žodžio „Fiat“ ištakas. Kaip anuomet Edeno sodo pirmieji žmonės, nepatyrę kančios ir mirtino nusivylimo, buvo laisvai kviečiami kurti malonės atmosferą savo ir kitų gyvenimuose, idant rojus virstų dangumi, taip ir dabar kartais tarsi apgraibomis ieškome To, kurio artumą dėl savo kaltės (Rom 3, 23) kadaise praradome.

Dievas Tėvas, veikiant Šventajai Dvasiai, per savo Sūnų mus vėl kviečia pas save (Jn 3, 16). Kodėl Jis taip daro? Pasak teologo H. U. Fon Baltazaro, „Tėvas siunčia Sūnų, kad sugrąžintų žmogų Dievui – į dangų, į prarastą rojų. (...) Dievo istorija yra Trejybės drama, nes reiškia Tėvo ir Sūnaus atsiskyrimą, įvykusį ant kryžiaus. Kiekvienas humanistinio ateizmo bandymas atskirti Dievą ir pasaulį yra jau įvykusio Tėvo ir Sūnaus atsiskyrimo ant kryžiaus dalis. Kodėl Dievas sukūrė pasaulį? Kad atiduotų jį Sūnui. Kodėl Sūnus įsikūnijo? Kad grąžintų pasaulį Tėvui. Šis Dievo gyvenimas yra dramatiškas, bet amžinas ir teikiantis žmogui išganymą“.

Daugybė rafinuoto ir materialistinio ateizmo „angelų“, trokštančių viską paversti materija, mus stengiasi supjudyti su Dievu, išstumti Jį iš mūsų gyvenimo ir užimti teisėtą Jo vietą. Todėl kiekvienas mūsų atsiskyrimas nuo Dievo yra tarsi vėl ataidintys Golgotos nuodėmių plaktukų smūgiai, negailestingai kryžiuojantys Meilę.

Tačiau kiekvienas mūsų net slapčiausias nuoširdžios maldos atodūsis yra tarsi balzamas, kurį užpilame ant Nukryžiuotojo meilės žaizdų. Jo meilė patiria kančią, tačiau ji nenugalima, nes yra nemirtinga.

Kristaus lūpomis bylojantis neišsenkantis gailestingumas: „Dievas taip pamilo pasaulį...“ (Jn 3, 16) per šv. Faustiną drąsina mus visus: „Kad kiekviena siela šlovintų mano gerumą. Trokštu pasitikėjimo iš savo kūrinių, skatink sielas visiškai pasitikėti neišmatuojamu mano gailestingumu. Tenebijo prie manęs prisiartinti silpna, nuodėminga siela, ir nors turėtų nuodėmių daugiau negu žemėje yra smėlio, viskas paskęs mano gailestingumo gelmėje“.

Viešpatie Jėzau, kai garbiname ir pasitikime Tavimi, tada visada šlovė ir pasitikėjimas pasiekia ir visus Trejybės asmenis, nes jei ką nors Tavo, Jėzau, vardu padarome vienam iš mažiausiųjų, apie tai negali nežinoti ir nesidžiaugti Tėvas bei Dvasia. Kai tikėjimo stiprinami meldžiamės į Šventąją Dvasią, tuomet slėpiningasis ir perpildytas meile Dievas Paraklitas iškelia Jėzaus vidinio pasaulio gražumą ir Jo mokymo svarbumą. O kai malda kreipiamės į Tėvą, tada Šventoji Dvasia mus geriausiai moko kaip reikia garbinti Tave, Tėve, ir kaip reikia laikytis Tavo Sūnaus mokslo bei klausyti Jo, nes tik per Jį ir su Juo einame pas Tave, ir tada kreivi mūsų gyvenimo vieškeliai tampa tiesiausiais keliais“.

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 06 19