BM Slide Login

Paieška svetainėje

„Degantys“ apaštalai Petras ir Paulius 

Ne veltui sakoma, kad tikrieji evangelizatoriai yra šventieji, kurie nėra „įtalpinti“ meniškame vitraže, bet patys yra kaip vitražas. Jų širdys yra skaidrios, ir per jas netrukdomai, tarsi per saulės šviesoje mirguliuojančio vitražo stiklo gabalėlius, prasiskverbia kito pasaulio spinduliai, kurie pasiekia aplinkinius. Vieni iš jų, kaip antai Filipų kolonijos pamaldi gyventoja Lidija, išgirdusi apaštalo Pauliaus skelbiamą Evangeliją, Viešpačiui veikiant, atveria širdį ir priima Gerąją Naujieną (žr. Apd 16, 14), o kiti, deja, nutolina savo atsivertimą, nes, kaip kadaise atėniečiai, užsikemša savo ausis piktžodžiavimo „vatos“ gumulais (žr. Apd 17, 32), kad Dievo žodžio neišgirstų, neatsiverstų ir nebūtų pagydyti (žr. Iz 6, 9 – 10).  

Dievo Dvasios įkvėpti drąsiausi Evangelijos skelbėjai bei visomis jėgomis Viešpaties pasiryžę klausyti labiau negu žmonių (žr. Apd 4, 19), - pirmojo amžiaus Kristaus artimiausi mokiniai, kuriuose degė troškimas skelbti Tą, kad Jį įtikėtų kiti (žr. Rom 10, 14). Birželio 29 dieną švenčiama dviejų apaštalų - Petro ir Pauliaus – šventė. Jie savo kankinyste Dievą pašlovino beveik tuo pačiu metu, tai yra valdant krikščionių persekiotojui Neronui, 64 arba 67 metais. Petrą nukryžiavo žemyn galva, ir jis buvo palaidotas Vatikano soduose, palei Triumfo kelią. Pagoniškų tautų apaštalas Paulius buvęs nukirsdintas ir palaidotas prie Ostijos kelio.

Petras buvo kilęs iš liaudies, ir jam, užsiimančiam žvejybos verslu, nereikėjo baigti aukštųjų mokslų. Kai jis buvo pašauktas Viešpaties mokiniu, nesigailėjo, kad žvejo tinklą iškeitė į naujus Evangelijos tinklus. Su šiais tinklais gaudydamas žmonių širdis, jis galėjo palyginti keptą žuvį ir Kristaus krauju atpirktą žmogaus sielą.

Kitoks yra Paulius. Jis - išsilavinęs  žydas ir Romos pilietis, su pagyrimu baigęs Jeruzalėje Gamalielio vadovaujamas Rašto studijas. Jis kalbėjo graikiškai bei hebrajiškai, tačiau nesididžiavo savo išsilavinimu. Apaštalas Paulius save laikė nieku, nes suvokė, jog, būdamas rinktiniu Dievo įrankiu, jis gali girtis tik Kristumi, o ne savimi (plg. 2 Kor 3, 5).   Paulius darbavosi tarp pagoniškų kraštų; patyrė daugybę įvairiausių išbandymų, net laivo sudužimą.

Petro gyvenime būta visko. Kai kartą ežere, šėlstant audrai, Petras džiūgavo, kad gali stebuklingai eiti per vandenį pas Jėzų, bet netrukus, ėmęs abejoti, pradėjo skęsti, ir jei Jėzus jo nebūtų išgelbėjęs, negalėtume jo vadinti uola, nes ji amžiams būtų panardinta vandenų gelmėse. Bet Petras liko gyvas, kad ant jo, kaip ant uolos, būtų pastatyta Išganytojo Bažnyčia, ir pragaro vartai jos niekada nenugalėtų.  

Nenutylėkime vieno Sauliaus skaudaus gyvenimo fakto. Kol jis atsivertė ir tapo dvasios karžygiu Pauliumi, persekiojo nekaltus žmones, įkalindavo juos, net pasmerkdavo myriop. Bet tai buvo maištaujančio Sauliaus, klaidingai įsitikinusio savo neabejotinu teisumu, pozicija. Tačiau kai Damasko kelyje Saulių nutvieskė „dangaus šviesa“, jis radikaliai pasikeitė, ir tikinčiųjų persekiojimo kalaviją iškeitė į šėtono karalijos griovimo kardą... 

Kaip kadaise Viešpats Kefą ir Saulių per atgailą atvedė į protą, ir jų vidus tapo visiškai kitoks, taip ir dabar, kai klausome ar skaitome Jo žodį, Jis taip atnaujina mūsų intelektą, širdį ir valią, kad per maldą mumyse auga Šventosios Dvasios vaisiai: meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas ir kitos dorybės (plg. Gal 5, 22 – 23).  

Apaštalų laikais nebuvo interneto, o mes turime šią įtakingai žmonių sąmonę formuojančią priemonę, kad, tinkamai naudodamiesi, galėtume kaip iš okeano dugno į paviršių iškelti tokių perliukų, kurių šviesa negestų... Tos dvasinės vertybės – įvairūs krikščioniški informaciniai portalai, ypač per interneto YouTube tinklalapį rodomi dokumentiniai bei meniniai filmai, kurie stiprina tikėjimą Dievu ir plečia pažinimo akiračius. Tereikia į viršutinę eilutę užrašyti „krikščioniški filmai“, nuspausti klavišą „enter“, ir išgirsite popiežiaus Pranciškaus homilijas, pamatysite įvairių filmų apie Kristaus bei šventųjų gyvenimus, kitų dvasią ugdančių laidų. Internetas – viena iš šiuolaikinių evangelizacijos priemonių, kurios, jei šiais laikais gyventų didieji Kristaus šaukliai Petras ir Paulius, tikrai neignoruotų...

Žinoma, vizualinės priemonės Šventojo Rašto meditacinio apmąstymo neatstos, bet jos bus naudingos, kai, pavyzdžiui, būdami pavargę, patyrę stresą ar sunegalavę, užuot pasidavę sielos apsnūdimui ir atpalaiduojantį žvilgsnį nukreipę į perdėm pramoginius interneto tinklapius, imsime ir žiūrėsime tai, kas praturtina mūsų tikrąją esybę (žr. Fil 4, 8). Tada ne tik padėkosime Dievui, kad išvengėme rafinuotų pagundų pinklių, bet klosime pamatus gero įpročio stiprinimui – užverti širdį priešui ir ją atlapoti tiesos gėriui. Tai – savęs evangelizacijos takas, vedantis išganymo keliu. Tai – bilietas, už kurį jau sumokėta neregėta kaina... (žr. 1 Kor 6, 20).

Kun. Vytenis Vaškelis, 2014 06 29