BM Slide Login

Paieška svetainėje

Meilė gali būti revoliucija?

Žinome, kad revoliucija yra radikalus ir prievartinis visuomenės struktūros perversmas... Ar gali būti krikščioniškas tikėjimas, susijęs su žmogaus radikaliu vidinio gyvenimo perversmu? Kai į ieškančiojo širdį įsiveržia dieviškoji Gerosios Naujienos žinia, jis iš nuodėmės tamsos gręžiasi į tiesos saulę. Toks kardinalus žmogaus pasikeitimas yra dvasinis atsivertimas. Buvęs nuodėmės vergu dabar jis tapo konvertitu...

Jis nenulauš palinkusios nendrės, ištikimai neš tiesos liepsna žėruojantį fakelą, kantriai tiesins melo tėvo iškraipytus žmonių širdžių kelius ir, pamatęs širdį veriantį blogį, nesitaikys su juo, aukštai pakels rimbą ir, garsiai sušukęs: „Gana, liaukitės! Išmušė tiesos valanda, nuo šiol mano Tėvo namuose nebebus triukšmingų prekybinių sandorių, išniekinusių šios šventovės orumą ir paskirtį“ (plg. Jn 2, 16), - išvartys pinigų keitėjų stalus, ir niekas Jo nė pirštu nedrįs paliesti, nes Jis – nepaprastas Karalius, kuris tik tada leisis priešų sulaikomas, kai Pats panorės, kai pradės vykdyti savo Tėvo valią...

Jėzus atėjo į žemę ne tam, kad, pasikvietęs dvylika legionų angelų (Mt 26, 53), nuverstų nesąžiningai vadovaujančių žmonių valdžias, kurių kilmė yra iš Dievo (žr. Rom 13, 1), bet skelbti ir stebuklingais ženklais liudyti Dievo Karalystę, kuri yra vienintelis mūsų išganymo tikslas. Kad  žmonija būtų galutinai sutaikyta su Tėvu, Jo Sūnui reikėjo rinktis žmogaus prigimtiniu protu nesuvokiamo „susinaikinimo“ kelią – konvulsingai merdėti ant kryžiaus ir mirti iki galo neįsivaizduojamose, su asmenine patirtimi nepalyginamose kančiose...

Jo begalinė kančia visiems laikams atvėrė Jo beribės meilės uždangą. Iki Kristaus mirties galėjome, žvelgdami į žydų tautą, sakyti: „Ji yra išrinktoji Dievo tauta, savaip pranokstanti kitas“. Po Viešpaties įvykdyto Atpirkimo Izraelio šalis tarsi „ištirpo“ pasaulio tautų tarpe, nes nėra didesnės meilės, kaip Jėzaus, kuris už viso pasaulio draugus atidavė gyvybę (plg. Jn 15, 13). Kas tie Jo draugai? Ogi visi, kurie įtikėjo Pašlovintąjį ant kryžiaus, gyvena, kaip Jis moko ir turi Dievo vaikų išaukštinimo dalį Jo Karalystėje.

Viską vertindami per Nukryžiuotojo meilės prizmę, galime sakyti, kad esame naujos Išrinktosios tautos nariai, bet dar nepasirodė, kas iš tiesų būsime (1 Jn 3, 2). Tikroji mūsų būklė visiškai paaiškės Anapusybėje, kai bus atidengtos visos paslaptys. Kam iš tiesų dabar tarnaujame? Kai kurie krikščionys gali net viešai išpažinti, kad tiki Dievą bei Jį myli, bet, kai, pavyzdžiui, lieka vieni namie, užuot skyrę laiko Biblijos skaitymui bei maldai, pradeda nesaikingai žiūrėti į tūkstančius monitorių ir televizorių ekranuose mirguliuojančių vaizdų, kurie žadina nepasotinamą proto smalsumą, užblokuoja sąmonės budrumą, uždusina maldos polėkį ir laipsniškai visą žmogaus esybę įtraukia į suvedžiojantį virtualaus pasaulio netikrumą, tada jų širdys liudija, kad labiau priklauso nuodėmės valdomo pasaulio karalijai (plg. 1 Jn 2, 16), o ne tai Karalystei, dėl kurios kviečiamos savanoriškai atsitolinti nuo daugybės nebūtinų dalykų, kad niekas nestabdytų laisvai į ją veržtis (Lk 16, 16).

Štai Leandro Lešanso (Leandre Lachance) knygos (lietuvių kalba išleista 2014 metais) „Mano išrinktieji, jūsų laimei, - Jėzus!“ įžangoje Rygos kardinolas Janis Pujatas (Janis Pujats), šiam leidiniui suteikęs „Imprimatur“, rašė, kad Leandro raštai yra vidinių įkvėptų dialogų su Jėzumi rezultatas. Jis pacitavo tokią ištrauką: „Ar sutinki būti tuo, kuris gyvena vien dėl Manęs? Ar sutinki būti tuo, kuris dėl Manęs išsižada savo asmeninės gerovės, savo įvaizdžio, reputacijos ir ypač savo minčių?“ Kard. J. Pujatas į šį klausimą atsakė: „Aš iškart supratau, kad Jėzus to klausia ne vien „mažojo“ Leandro, bet taip pat ir manęs asmeniškai, ir visų, kurie nori užmegzti artimą ir meilų santykį su Dievu“.

Taigi išdrįskime motyvuotai klausti: „Ar sutinkame vardan Jo atsisakyti savęs, kad Jam kaip Menininkui padėtume mus lipdyti panašius į angelus, kurie tobuliau atspindi Jo veido šviesą, nes radikaliai yra nusigręžę nuo nuodėmės? Ar norime mažiau vadovautis asmeninėmis nuomonėmis ir vidun įsileisti Jo mintis, idant jos mūsų gyvenime tolydžio  užvaldytų, ir mes galėtume tarti: „Gyventi ne savo prigimtiniu protu, o Jo išmintimi – nuostabi patirtis“. Ar pripažįstame, kad laikydamiesi tikėjimo kelio, nors neišvengiamai pakliūsime į išmėginimus, bet jie mums suteiks ištvermės dorybę, kuri neatskiriama nuo tikrojo džiaugsmo?“ (plg. Jok 1, 2 – 4).  

Kad iš tiesų drąsiau pirmenybę teikdami Jam ir sekdami Juo patirtume augančios ramybės džiaugsmą, verta prisiminti garsų vokiečių žurnalistą Peterį Sivaldą (Peter Seewald), kuris leidyklos „Katalikų pasaulio leidiniai“ 2015 metais išleistoje knygoje „Vienuolių gyvenimo mokykla“ rašė: „Buvo tikra revoliucija, kai ankstyvoji krikščionybė nušlavė viską, kas pasaulyje buvo labiausiai vertinama.(...) Kristus ne tik demonstratyviai stojo mažiausiųjų ir paprastumo pusėn, bet ir iškėlė šventąjį naivumą, vargdienio dvasią (išpuikimo priešingybę) kaip vieną iš dieviškųjų principų“.  

Neseniai mus pasiekė džiugi žinia: kitąmet rudenį į mūsų šalį ketina atvykti  popiežius Pranciškus – nekvestionuojamas pasaulio moralinis autoritetas. Kardinolas Chorchė Marijus Bergoljas (Jorge Mario Bergoglio), 2013 metais išrinktas popiežiumi, pirmą kartą istorijoje pasirinko šv. Pranciškaus vardą. Šis Asyžiaus šventasis pamilo Kristų – Neturtėlį, kuris, būdamas turtingas Dieve, dėl mūsų tapo įsikūnijusiu vargdieniu (plg. 2 Kor 8, 9). Kartą iš meilės Jėzui Pranciškus nugalėjo pasidygėjimą ir pabučiavo vargšą raupsuotąjį...

Panašiu gailestingumu bei atjauta, atsidūrusiems gyvenimo paribiuose, pasižymi ir popiežius Pranciškus. Atvykęs į Lietuvą, jis mums ruošiasi „padovanoti“ savo pilną gerumo širdį... Ar būsime pasirengę plačiau atverti savo širdis jo žodžiams, persmelktiems nekompromisine Evangelijos tiesa, kuri kvies altruistiškai patarnauti kiekvienam gyvenime sutiktajam ir, motyvuotai įveikus neryžtingumą, dažniau išdrįsti pabendrauti net ir su nelabai maloniais asmenimis? 

Taigi Kristaus revoliucija yra neprievartinė širdžių transformacija, kai žmonės, atsiduodami iš meilės Meilei, prasmingai sako: „Tikrasis Karalius – tik Jėzus. Jei parodytumėte geresnį pretendentą, tada galėtume rinktis“.

Kun. Vytenis Vaškelis