BM Slide Login

Paieška svetainėje

Kito tokio Karaliaus nebus

Kai šį sekmadienį Kristaus Karaliaus šventės proga pagalvoji, kad Viešpats Jėzus yra Dievo Sūnus, kuriam pavaldūs dangiškoji Jeruzalė, žvaigždynai, žemė ir visa, kas joje yra, tuomet nulenki prieš Atpirkėją galvą ir sakai: „Jėzau, visa širdimi garbinu Tave ir šlovinu, nes Tu, būdamas Aukščiausiasis, savo nenusakomą meilę, skiriamą kiekvienam žmogui, apvainikavai merdėdamas ant kryžiaus".

Didysis krikščionybės paradoksas: Nekalčiausiasis, kuris, visiškai laisvai prisiimdamas anuomet gėdingiausią ir niekingiausią bausmės būdą – nukryžiavimą, - pasiekė žmogaus protui nesuvokiamą nusižeminimo bedugnę. Dėl to kai kurie teologai pagrįstai kalba ir rašo, jog ši Dievo Sūnaus kenozė (gr. atsisakymas, savęs apiplėšimas) – šitoks savęs naikinimo būdas - yra tam tikra prasme beprotiška Jo meilės išraiška visiems žmonėms ir kiekvienam iš jų asmeniškai.

Vis dėlto ši Kristaus artimo meilė, pasiekusi ant kryžiaus apogėjų, taip ir būtų likusi vien herojišku Jo pasiaukojimu, jei Jis nebūtų savuoju prisikėlimu iš numirusiųjų pašlovinęs Dievą Tėvą. Bet kadangi Jėzus savo mirtimi ir neprilygstamu prisikėlimu sunaikino žmoniją žudančius mirties, nuodėmės ir demonų pasaulio geluonis, todėl Jis yra ir visada bus vienintelis ir tikrasis visų atpirktų žmonių Viešpats ir Karalius, nes Jo Karalystė be krantų ir jos trukmė amžina.

O jei atsirastų koks nors asmuo, kuris abejodamas tartų: „Ar išties pats Dievas galėjo leistis šitaip žudomas?" Tada į šį klausimą atsakymo ieškotume Jėzaus ir Poncijaus Piloto dialoge. Pilotas, tardydamas Kristų, klausė: „Ar nežinai, kad turiu galią Tave paleisti ir turiu galią Tave nukryžiuoti?!" Jėzus tarė: „Tu neturėtum man jokios galios, jei tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė" (žr. Jn 19, 10-11).

Įvairių valdžių galios yra suteikiamos pasaulio mirtingiesiems, kad jie, eidami atsakingas pareigas, tarnautų aplinkiniams. Tačiau kas gautą valdžią naudoja grynai savo žemiausių ambicijų bei kėslų patenkinimui, tampa ne Aukščiausiojo planų vykdytoju, bet apgailėtina piktojo marionete. Štai pastaruoju metu atvirai rašoma, kad dėl sutrikusios Kremliaus vadovo psichikos pasaulis atsidūrė ant naujo karo slenksčio, o Vokietijos kanclerė viešai išreiškė abejonę: „Ar ponas Putinas vis dar palaiko ryšį su tikrove". Jei šiuo metu Maskvos vadovai, apsikrėtę karo bacilomis, siunčia kariuomenę į Rytų Ukrainą ir ten žūsta tūkstančiai žmonių, tada ne tik brutaliai sutrypiamos elementariausios taikios šalies gyventojų teisės, bet, deja, tenka konstatuoti, kad sveiko proto neteko tie, kurie yra susitepę pirmiausia ukrainiečių civilių aukų krauju. Taigi didžiausių technologinių aukštumų pasiekusi mūsų laikų civilizacija gali pradėti garmėti žemyn, nes Rusijos valdžios karo tironijos mašina realiai kėsinasi susprogdinti esminius žmonijos koegzistavimo moralinius pamatus, be kurių pasaulis neturi ateities.

Dievo Sūnaus absoliuti valdžia ir galybė apima ir tas tamsybių amžinybės buveines, į kurias savanoriškai žengia tie asmenys, kurie gyvendami žemėje (dėl sąmoningo atsidavimo nuodėmei bei šėtonui) taip giliai susitapatino bei susivienijo su blogiu, jog jiems „lieka kažkoks baisus laukimas teismo ir naikinančios ugnies'' (Žyd 10, 27). Tačiau kol jie (kaip užkietėję piktadariai) gyvena šiame pasaulyje, tol, be jokios abejonės, dar turi šansą (nors ir paskutinę savo gyvenimo akimirką) pasikeisti, idant išvengtų tos lemties, kuri jiems gresia (žr. Mt 8, 12).

Popiežius Benediktas XVI rašė: „Kas įsitvėręs savęs ir trokšta gyvenimą pasiglemžti sau, tas gyvendamas palieka gyvenimą nuošalyje. Tik savęs praradimas yra kelias į save ir gyvenimas. Juo narsiau žmonės išdrįsdavo save prarasti, visiškai save atiduoti, juo geriau jie išmokdavo užmiršti save, tuo didesnis ir turtingesnis tapdavo jų gyvenimas – nesvarbu, ką turėtume prieš akis: Pranciškų Asyžietį, Teresę Avilietę, Vincentą Paulietį, Arso kleboną ar Maksimilijoną Kolbę; visi jie – sektini pavyzdžiai, rodantys kelią į gyvenimą, nes rodantys Kristų. Iš jų galima mokytis rinktis Dievą, rinktis Kristų ir per tai rinktis gyvenimą".

Didžiausiame praradime slypi didžiausio atradimo dovana. Jėzus dėl mūsų prarado save: gyvenimą ir gyvybę. Tai – neįkainuojamos vertybės. Tačiau Jis, būdamas toliaregis, matė už šio gyvenimo slypinčius dalykus... Jis matė savo Tėvo Širdį, iš kurios sklido šviesa, ištirpdanti paskutinius Jėzaus žmogiško apleistumo ant kryžiaus šešėlius. Jis matė, kad tik Jo atperkamoji auka visiems žmonėms galės suteikti šansą išvengti tikrosios mirties ir pasirinkti Gyvenimą.

Jei Jėzaus artumoje atveriame savo širdis ir sakome: „Viešpatie, teišsipildo mumyse Tavo pažadas: „Vis artyn mus trauk prie savęs" (plg. Jn 12, 32), kad į Tave įsižiūrėtume ir dar labiau Tave įsimylėtume", tada mes savo tikėjimo darbų adatomis siuvame drabužius, kurių išskirtinė detalė – dailiai išsiuvinėtas žodis „ATLIKTA" - taps vieninteliu ištikimo Kristaus sekėjo dokumentu, suteikiančiu privilegiją amžinai būti su Juo ir Jame.

Kun. Vytenis Vaškelis