BM Slide Login

Paieška svetainėje

Gyvenimo kelrodžiai

2011 01 30 

Sekmadienio Evangelija.

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.” (Mt 5, 1-12) 

Žodį „palaimintas“ arba „laimingas“ (gr. makários, lot. beatus) dažnai aptinkame Senojo Testamento išminties raštijoje ir psalmėse, pavyzdžiui, 1 psalmėje ir paraleliame Jeremijo 17, 7-8 tekste: „Lamingas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki, kurio viltis yra tik Viešpats. Toks žmogus yra kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, – nebijo kaitros, kai ji užeina, jo lapai nuolat žaliuoja.“ Tai pažado žodis, sykiu padedantis teisingų troškimų atpažinimui, todėl ir tampantis gyvenimo kelrodžiu. 

Jėzaus mokinių bendruomenės atžvilgiu palaiminimai yra paradoksai – pasaulietiniai kriterijai žlunga, vos į daiktus pažvelgus teisingai, būtent dieviškojo vertinimo žvilgsniu, kitokiu negu pasaulio vertinimai. Būtent pasaulio akims atrodantys kaip vargdieniai ir pražuvėliai laikomi tikrai laimingaisiais, palaimintaisiais ir visose savo kančiose galinčiais išsaugoti viltį, kuri perkeičia dabartį. 

Žinoma, nieko neturinčiojo širdis irgi gali būti užkietėjusi, pikta, kupina godulio, užmirštanti Dievą. Vien materialinis neturtas negelbsti, net jei šio pasaulio nuskriaustieji neabejotinai gali ypač tikėtis Dievo gerumo. 

Palaiminimai yra pažadai, kuriuose suspindi Jėzaus atveriamas naujas pasaulio ir žmogaus vaizdas, vertybių pervertinimas. Tai eschatologiniai (gr. mokymas apie galutinius dalykus) pažadai, tačiau jų nevalia suprasti taip, tarsi jais skelbiamas džiaugsmas nukeliamas į be galo tolimą ateitį arba vien į anapusybę. 

Pradėjęs žvelgti Dievo akimis ir būdamas bendrystėje su Jėzumi, žmogus gyvena pagal naujus kriterijus, o tada jau čia ir dabar esama kai ko iš „eschaton“, kai ko iš to, kas būsima. Jėzaus Kristaus dėka į negandą ateina džiaugsmas. Jo pateikiama palaiminimų forma išreiškia tikrąją, ir tuo pačiu paradoksalią, tikinčiojo padėtį pasaulyje. Apaštalas Paulius ją apibūdina taip: 

„Gerbiami ir žeminami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais, nepažįstamais ir žinomais; kai mirštame – ir štai vėl gyvuojame, kai esame baudžiami – ir nenužudomi, kai liūdime – ir visą laiką esame linksmi, kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime – ir viską turime“ (2 Kor 6, 8–10). „Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę“ (2 Kor 4, 8-9). 

Pauliaus raštuose yra gyva apaštalo patirtis: jis žino, kas yra tikroji laimė, tikroji palaima ir kartu suvokia, kaip vargana buvo tai, kas laikyta pasitenkinimu ir laime, vadovaujantis įprastiniais apskaičiavimais. 

Palaiminimais išreiškiama tai, kas yra krikščionybė. Ką jie reiškia, grynai teoriškai nusakyti neįmanoma; tai nusakoma gyvenime neišvengiamai pasitaikančiais išbandymais ir krikščionio, atsidavusio sekimui paskui Viešpatį, slėpiningu džiaugsmu: 

„Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. Jie gyvena savo tėviškėse, bet kaip laikini; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet laikomi kaip svetimšaliai. Jie, kaip visi, veda, susilaukia vaikų, bet pagimdytųjų neišmeta. Bendras jų stalas, bet ne guolis. 

Jie paklūsta išleistiems įstatymams, bet savo gyvenimu juos viršija. Visus myli – ir visų persekiojami. Jie nepažįstami, ir teisiami, jie žudomi atgaivinami. Jie beturčiai, bet praturtina daugelį, visko stokoja, bet visko pertekę. Jie niekinami, bet paniekoje randa šlovę, šmeižiami, bet pasirodo teisūs, keikiami laimina, įžeidinėjami atsako pagarba. Būdami geradariais jie baudžiami it nedorėliai, nubausti džiaugiasi tarsi atgaivinti. Žydai kariauja su jais kaip su svetimtaučiais, graikai juos persekioja, bet niekas iš jų nekentėjų negali nurodyti priešiškumo priežasties“ (Nežinomo autoriaus iš II a. „Laiškas Diognetui“, 5 §). 

Savo mokiniuose Kristus vis dar kenčia, jo vieta – vis dar kryžius. Tačiau kartu jis neatšaukiamai prisikėlęs. Ir nors Jėzaus mokinys šiame pasaulyje vis dar gaubiamas Jėzaus kančios istorijos, joje vis dėlto justi prisikėlimo spindesys, ir tai teikia džiaugsmą, už laimę, kurią anksčiau buvo įmanoma patirti vaikščiojant pasaulio keliais, didesnę palaimą. 

Krikščionis yra susaistytas su Kristaus slėpiniu. Palaiminimai – kryžiaus ir prisikėlimo pavertimas krikščionio egzistencija. Tačiau krikščioniui jie pasiekiami dėl to, kad pirmavaizdiškai yra įgyvendinti pirmiausia pačiame Jėzuje Kristuje. 

Kas įdėmiai skaito evangelisto Mato tekstą, tas suvokia, kad palaiminimai prieš akis dunkso tarsi pridengta vidinė Jėzaus biografija, tarsi jo portretas. Būtent jis, neturintis kur galvos priglausti (Mt 8, 20), yra tikras vargdienis; jis, galintis pasakyti: „Ateikite, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29), yra tikras romusis; būtent jis yra tyraširdis, todėl nuolatos ir regi Dievą; būtent jis yra taikdarys, jis yra kenčiantis dėl Dievo valios. 

Per palaiminimus išryškėja paties Kristaus slėpinys, jais mes esame kviečiami į bendrystę su Kristumi. Tačiau kaip tik dėl paslėptojo kristologinio pobūdžio palaiminimai yra ir kelrodžiai Bažnyčiai, turinčiai įžvelgti juose savo matmenį; šie kelrodžiai veikia kiekvieną krikščionį, nors dėl pašaukimų gausybės – kaskart ir skirtingai. 

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM