BM Slide Login

Paieška svetainėje

Malonės pirmenybė

2011 01 23 

Sekmadienio Evangelija.

Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys. Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: „Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano – pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė.“ Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 12-17) 

Izaijo pranašystė apie šviesą, užtekančią Zabulone ir Neftalyje (Iz 8, 23 – 9, 1), išsipildė tada, kai Jėzus apsigyveno Kafarnaume. Šių dviejų giminių teritorija buvo pirmoji, nuniokota asirų invazijos į Šiaurinę Izraelio karalystę metu 733-732 m. prieš Kr., tačiau dabar ji pirmoji išgirsta išganymo žinią. 

Savo skelbimo pradžioje Jėzus ištaria žodį „atsiverskite“. Kas telpa šiame žodyje? Visų pirmiausia reikėtų paaiškinti du dalykus. Pirma, šis žodis yra taikomas ne tik netikintiems ar nutolusiems nuo tikėjimo; juk neišskiriant nė vieno mums visiems reikia atsiversti. Antra, atsivertimas evangeline prasme nėra atsižadėjimo, triūso ar liūdesio, bet greičiau laisvės ir džiaugsmo sinonimas. 

Iki Jėzaus, atsivertimas (hebr. „shub“) reiškė „sugrįžti atgal“, „pakeisti kelionės kryptį“. Jis nurodė veiksmą, kai kažkas tam tikru gyvenimo momentu susivokia esąs „šalia kelio“. Taigi, jis sustoja ir susimąsto, nusprendžia keisti gyvenimo būdą ir grįžti prie Įstatymo laikymosi, atstatyti sandorą su Dievu. Žmogus pradeda priešingos krypties kelionę. 

Atsivertimas, šiuo atveju, turi moralinę reikšmę: keičiami įpročiai, pertvarkomas savas gyvenimas. Čia pagrindinė reikšmė yra asketinė, moralinė. Atsivertimas tampa sąlyga išganymui: atsiverskite ir būsite išgelbėti. 

Tokia atsivertimo prasmė aptinkama ne tik Senajame Testamente (pvz., Zch 1, 3-4; Jer 8, 4-5), bet ir tekste apie Joną Krikštytoją: „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą“ (Lk 3, 4-6). 

Iš Jėzaus lūpų pasigirsta kitokia šio žodžio reikšmė. Dabar atsiverčiama, pereinant nuo Senosios Sandoros, paremtos įstatymu, prie Naujosios Sandoros, paremtos tikėjimu. Daugiau nebesigręžiojama atgal (Iz 43, 18-19), bet žengiama į priekį, Dangaus Karalystės, apsireiškusios Jėzaus Kristaus asmenyje, link. 

Apaštalas Paulius dalijasi savo patirtimi: „Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai (tobulumą) pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje” (Fil 3, 12-14). 

„Prima conversio ad Deum fit per fidem“, – sako šv. Tomas Akvinietis († 1274). „Pirmas atsivertimas į Dievą yra tikėti“. Dievas ėmėsi išganymo iniciatyvos, jis dovanojo Karalystę; žmogus turi tik priimti tikėjimą ir tuo tikėjimu gyventi. Kaip palyginime, kai karalius atveria savo rūmų duris, kur viskas paruošta iškilmingai puotai, ir, stovėdamas prie įėjimo, sako: „Ateikite, jau viskas surengta” (Lk 14, 17). 

Krikščioniškasis atsivertimas – visų pirmiausia yra Kristaus priėmimas, atsigręžimas į jį tikėjimu. Pirmiau susitikimas, atradimas ir tik po to atsisakymas, askezė, geri darbai. Palyginime apie paslėptą lobį Jėzus juk nesako, kad žmogus viską pardavė ir tada pradėjo ieškoti paslėpto lobio žemėje; ne, Jėzus aiškiai sako, jog žmogus atrado lobį ir tada viską pardavė (Mt 13, 44). 

Atsivertimas ir išganymas susikeičia vietomis. Nebūna pirma atsivertimas iš žmogaus pusės, o po to išganymas, kaip atlygis iš Dievo pusės, bet pirmiau eina išganymas, kaip Dievo nuoširdi dovana, ir tik po to atsivertimas, kaip žmogaus atsakas į šią dovaną. 

Čia būtent aptinkame Gerosios Naujienos esmę, evangelinio atsivertimo džiaugsmingą ypatumą. Dievas nesitiki, kad žmogus žengs pirmą žingsnį, kad pakeis gyvenimą, kad pradės daryti gerus darbus, tarsi išganymas būtų privalomas atlygis žmogaus pastangoms. Ne, pirmiausiai būna malonė, Dievo iniciatyva, kuri leidžia įžiūrėti gyvenimui priešiškas laikysenas ir įgalina nusigręžti nuo klaidingų gyvenimo prioritetų. 

Paulius tai vadina „Kristaus Evangelija“ ir kas skelbtų kitą evangeliją, tas „tebūnie prakeiktas“ (Gal 1, 6-9). Kodėl toks reiklumas? Todėl, kad tai sudaro krikščionybės naujumą ir ją skiria nuo kitų religijų ar filosofijų. Kiekviena religija pradeda, sakydama žmonėms, ką jie turi daryti, kad išsigelbėtų arba pasiektų „apšvietimą“. 

Krikščionybė neaiškina žmonėms, ką jie turi daryti, bet pradeda nuo to, ką Dievas padarė jiems Jėzuje Kristuje. Tuo krikščionybė ir skiriasi nuo kitų religijų: skelbia ne pareigą, bet – dovaną; nepradeda įstatymu, bet – malone. 

Šv. Kirilas Jeruzalietis († 387) rašo: „O begalinis Dievo gerumas žmonėms! Senojo Testamento teisieji patiko Dievui ilgus metus triūsdami, bet tai, ką jie pasiekė per ilgą ir herojišką tarnystę Dievui, Jėzus tau tai duoda per vieną akimirką. Iš tiesų, jei tu tiki, kad Jėzus Kristus yra Viešpats ir kad Dievas jį prikėlė iš mirties, būsi išgelbėtas ir būsi atvestas į rojų, į tą patį rojų, į kurį buvo priimtas gerasis nusikaltėlis.“ 

Bet apie kokį tikėjimą čia kalbama? Tai – tikėjimas, kuris yra pasisavinamas, įdiegiamas manyje. Toks tikėjimas neturi nieko bendra su tikėjimu, kuris lieka intelekto lygmenyje. Tik pažinę Kristų širdimi, o ne paveldėję jį tradiciškai, mes esame perkeičiami Šventosios Dvasios. Tik prisiėmę Viešpaties teisumą, o ne savo teisumą, mes tampame tikinčiais. Juk parašyta: „Kristus Jėzus... mums tapo išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu“ (1 Kor 1, 30). Tapo mums, ne sau! 

Tai, kas yra mano – nuodėmė, silpnumas – tampa Kristaus; tai, kas yra Kristaus – šventumas, teisumas – tampa mano. Artindamasis prie Susitaikinimo sakramento, galiu patirti nuteisinimą malone. Įžengiu į šventyklą ir sakau Dievui: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ ir, kaip muitininkas, grįžtu į namus nuteisintas (Lk 18, 14), gavęs atleidimą, su švaria siela, tokia pat, kaip priėmus Krikšto sakramentą. 

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM