Paieška svetainėje

Dievo Avinėlis

2011 01 16 

Sekmadienio Evangelija. 

Matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštiju vandeniu.“ Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia‘. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus.“ (Jn 1, 29-34) 

Evangelijos tekste dar girdisi Jėzaus krikšto aidas. Jono Krikštytojo liudijimas apie Jėzų vyksta krikšto prie Jordano kontekste. Pamatęs ateinantį Jėzų, Krikštytojas ištarė šiuos mįslingus žodžius: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“. Romos katalikų liturgijoje – Šventose Mišiose – šie žodžiai pasigirsta prieš Komunijos dalijimą. 

Ką reiškia „Dievo Avinėlis“? Kodėl Jėzus vadinamas „Avinėliu“ ir kodėl tas „Avinėlis“ naikina pasaulio nuodėmes, ištrindamas jų esybę ir tikrovę? Pirmiausia čia galime įžvelgti dvi užuominas į Senąjį Testamentą. Pranašo Izaijo knygos ištraukoje, parašytoje VI a. prieš Kristų, kenčiantis Dievo tarnas (hebrajiškas žodis „tālēh“ gali reikšti ir avinėlį, ir tarną) lyginamas su pjauti vedamu avinėliu: 

„Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku. Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis. 

Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio. Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas, ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą? Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę, kapas jam buvo skirtas tarp nedorėlių, laidojimo vieta su piktadariais, nors jis nebuvo padaręs nieko bloga nei ištaręs melagingo žodžio“ (Iz 53, 3-5. 7-9). 

Pagal Jono evangelijos chronologiją Jėzus buvo nukryžiuotas per Paschos šventę, kuri žydams reiškia kasmetinį Dievo išvedimo iš Egipto nelaisvės (Iš 12, 1-27) sudabartinimą, atliekant maldingą kelionę į Jeruzalę bei atnašaujant avinėlį nisano mėnesio (kovas-balandis) 14 dieną šventykloje ir paskui šeimos šventės aplinkoje suvalgant paaukotą avinėlį pagal tam tikras apeigas. 

Jėzus mirė tą valandą, kai Jeruzalės šventykloje buvo skerdžiami avinėliai. Jau ankstyvieji krikščionys Paschos avinėlį laikė Jėzaus provaizdžiu; jo pasiaukojama mirtis ant kryžiaus davė pradžią krikščioniškai Paschos (liet. Velykų), arba perėjimo iš mirties į gyvenimą, šventei. 

Jei Egipto priespaudoje Paschos avinėlio kraujas tapo lemiamas Izraelio išganymui, tai Dievo Sūnus, tapęs tarnu (Gerasis Ganytojas, tapęs avinėliu), žymi nebe tik Izraelį, bet pasaulio, visos žmonijos, išlaisvinimą. Izraelis egzistuoja ne pats sau, jo išrinktumas yra kelias, kuriuo Dievas nori ateiti pas visus. 

Su visuotinumo tema kaip tikrąja Jėzaus misijos šerdimi susiduriame nuolat evangelijų pasakojimuose. Žodžiais apie Dievo Avinėlį, kuris neša pasaulio kaltę, šio sekmadienio skaitinyje nuo pat pradžių parodomas Jėzaus kelias. 

Jono evangelijos pradžioje jau skelbiamas Jėzaus galutinis likimas. Šis avinėlis, pagal Izaijo pranašystę, bus sužalotas, perdurtas dėl mūsų nusižengimų. Ant Kalvarijos kalno Didįjį penktadienį Jono evangelijos autorius dar kartą mums primins, kad jis yra Dievo Avinėlis: „(Kareiviai) priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną“ (Jn 19, 33-34). Žydų Paschos avinėlio paruošimo apeigose nurodoma: „Nesulaužysite nė vieno iš jo kaulų“ (Iš 12, 46). 

Pabaigoje keli žodžiai apie balandį, krikščioniškosios ikonografijos tradicijoje simbolizuojantį Šventąją Dvasią. Apie tai užsimena visi keturi evangelistai, aprašydami Jėzaus krikštą Jordane. Balandžio įvaizdis gali priminti pasakojime apie kūrimą paminėtą Dvasios plevenimą virš vandenų (Pr 1, 2). 

Įsikūnijimo slėpinys (Dievo Žodis, norėdamas mus išganyti, amžiams prisiėmė žmogiškąją prigimtį) yra Dievo kūrimo viršūnė ir tikslas. Jėzaus krikšte Dvasia ženklina šio išganymo, Gerosios Naujienos, skelbimo pradžią. Žodelis „lyg“ (lyg balandį) nurodo palyginimą, kuriuo išreiškiama tai, kas iš esmės nenusakoma. 

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM