BM Slide Login

Paieška svetainėje

Kas man yra Kalėdos?

„Galybių Dievas su savo didinga šlovės mantija virto šviesa. Ir vieną dieną Jis nusileido žemyn, pakeliui nusivilkdamas“, – rašė George Herbertas, ir mums užminė mįslę: „Ką Dievo Sūnus prarado gimdamas Betliejuje ir tapdamas kūriniu?“ Savo neapsakomu nusižeminimu Jis visiems paliudijo, kad kai reikia, Dievas savo esybe gali taip susimažinti, kad, jei iš aukštybių žmogaus riboto mąstymo neapšvies šviesa ir jei jo protas netaps nuolankesnis, jam bus lemta kakta skaudžiai atsitrenkti į antgamtinių dalykų nepažinimo aklavietės sieną. Mesijas Jėzus, ateidamas dėl mūsų gimti ir mirti, ne tik neprarado savo dieviškosios tapatybės, bet savo begalinį gailestingumą išplėtė iki neaprėpiamo horizonto. Jo kūno nuogumas, aiškiai matomas gyvuliams skirtose ėdžiose, reiškia, kad Jis nuo pat pradžių turėjo kilniausią planą – per savo apsireiškimą pasaulyje iš šaknų panaikinti savo kūrybos viršūnės „klaidą“ - savavališkai paties žmogaus pasirinktą nuodėmingo nuogumo gėdą perkeisti į Tėvo Karalystės vaikų garbės apsiaustą.

Raselas Kelferis yra sukūręs eilėraštį: „Tu esi, kas esi, ne veltui – tu didingojo plano dalis; pavadintas vaiku paties Dievo brangiu, neprilygstamas, tobulas kūrinys. (...) Tau kentėti lengva nebuvo. Dievas dėl tavo skausmo raudojo. Tačiau tavo širdį formavo, kad labiau atspindėtum charakterį Jojo. Tu esi, kas esi, ne veltui, Šeimininko Rankos sukurtas. Tu esi, kas esi, brangusis, nes Dievas yra pasauly!“

Štai žmogus Kalėdų naktį bažnyčioje žvelgia į Betliejaus Kūdikį ir mąsto: „Esu Dievo meilės šedevras, nes, nepaisant manyje esančio nuodėmingumo, dėl manęs ir visų gimė Tas, kuris iš anksto žinojo ir galėjo regėti savo skaudžiausios kryžiaus kančios detales... Tebus amžinai garbinamas Dievo Sūnus!“ Tai – tikinčiojo širdies bei proto pergalė, sulaužanti dvasinio drungnumo ledus ir skleidžianti Jo ramybės kvapsnį. Bet jei asmuo savo vidumi nepakyla aukščiau prieškalėdinio prekybinio šurmulio banalybės, tai - ženklas, kad pasaulio tuštybių sūkurys jį iš visų jėgų laiko panardintą dvasinio sustabarėjimo duobėje, iš kurio pačiam išsiropšti neįmanoma...

XVI amžiuje jėzuitas misionierius Matteo Riccis nukeliavo į Kiniją ir nusivežė religinės dailės kūrinių, kad pailiustruotų Kristaus istoriją niekada apie ją negirdėjusiems žmonėms. Kinai noriai priėmė Mergelės Marijos, laikančios Kūdikėlį, portretus, bet kai misionierius ištraukė nukryžiavimo paveikslėlius ir stengėsi paaiškinti, jog Dievas Vaikelis užaugo tam, kad mirtų ant kryžiaus, klausytojai staiga pasimetė ir kai kurie net pasibaisėjo. Jiems labai patiko idiliškas Madonos atvaizdas, bet jie tą kartą (dėl savitos kultūros, mentaliteto ir galbūt informacijos pateikimo būdo skirtumų) nusigręžė nuo To, kuris ir už kinus gyvybę atidavė...

Ruošdamiesi Kalėdoms, mes tvarkome kambarius ir nuvalome vos pastebimas dulkeles nuo kabančio ant sienos Nukryžiuotojo, kurį menininkas dailiai išdrožė iš medžio. Kristus dar labiau nori, kad mes pirmiausia nuo savo sąžinės nuvalytume tas apsipratimo su neįkainuojamo tikėjimo dalykais dulkes, kurios pristabdo Gerosios Naujienos veikimą mūsų gyvenime. Kai stengsimės į vidų priimti ne tik silpną Jėzų, kuris, ką tik gimęs, iškart kelia gležną rankutę ir siunčia mums širdingiausio gerumo pliūpsnį, bet ir „kitą“ Jėzų, dėl kurio Motinos Marijos siela yra perveriama skausmo kalaviju, tada mes suprasime, kad nėra dviejų Atpirkėjų, bet Jis yra vienintelis ir nedalomas, mylintis ir principingas, teisumo saulė ir gailestingumas be vakaro sutemų...

„Visų daiktų Kūrėjas neįsivaizduojamai traukėsi žemyn, žemyn, žemyn, kol liko toks mažas, kad tapo kiaušinėliu, vieninteliu apvaisintu kiaušinėliu, neįžiūrimu plika akimi, kiaušinėliu, kuris dalysis ir dalysis, iki embrionas įgaus formą, plėsdamasis ląstelė po ląstelės (...) paauglės viduje“, - rašė Philipas Yancey ir citavo vieno poeto žodžius: „Begalybė uždaryta brangiose įsčiose“.

Gyvenimo paradoksas, kad, kai kaskart sąmoningiau ir laisviau paklusdamas Viešpačiui Jėzui, Jo bei Bažnyčios mokymo tiesai atlieku ir paprasčiausius buitinius darbelius, iš pirmo žvilgsnio atrodo, lyg netenku savosios individualybės tapatumo, nes darau lyg kitos jėgos veikiamas, bet apima džiaugsmas, kai vis labiau suvokiu, kad per nuolankumą – panašėjimą į Tą, kuris gimdamas priėmė mano mažumą, - manyje tolydžio didėja Jo dieviškos prigimties veikimas.

Taigi ne tik Kristus gimė, bet Jis ir mus per malonę gimdo, kol mumyse galutinai išryškės Jo paties atvaizdas (žr. Gal 4, 19), liudijantis, jog ne už kalnų ta diena, kai išauš mūsų gimimo diena amžinybei...

Kun. Vytenis Vaškelis