BM Slide Login

Paieška svetainėje

Prieškalėdinis susimąstymas

„Kristaus gimimas buvo toksai“ (Mt 1, 18). Žodis „toksai“ čia reiškia, kad Jėzaus gimimas buvo fenomenalus, kad Dievo Sūnaus pradėjimas nebuvo kilęs iš vienas kitą mylinčių vyro ir moters kūniškos aistros, bet priešingai – Švč. M. Marija tapo nėščia nuo Šventosios Dvasios išsiliejimo. Neturintis analogų įvykis primena svarbų dalyką: kiekvienas žmogus, kuris su tikėjimu meldžia Šventosios Dvasios lietaus, tampa nežemišku dirvožemiu, iš kurio išauga Dievo meile apvaisinti dorybių augmenys. 

Mergelei Marijai nežinant, kad Ji vienintelė bus verta ištarti „Fiat“, Viešpats ją taip nuostabiai sukūrė, kad Jis galėjo pagrįstai didžiuotis kaip vienu didžiausių savo kūrybos šedevrų. Nekaltai Pradėtoji, Išminties sostas, Dangaus vartai, Motina Bažnyčios – tai tik keli Jai skirti ypatingi titulai, kuriuos apvainikuoja – Motina Sutvėrėjo. Marija savo įsčiose nešioja ne tik Išganytoją, bet ir patį Dievą Kūrėją, kuris Ją kaip ir visus kitus kūrinius iš nebūties pašaukė į būtį. 

Išties sukrečia mintis – Aukščiausias Kūrėjas susimažina iki bejėgio kūdikėlio Marijos įsčių tamsoje, kantriai kelis mėnesius laukia savojo gimimo, kad išvystų pasaulį tvarte. Matyt, brangiųjų Marijos ir Juozapo, piemenėlių ir išminčių pagarba, parodyta Gimusiajam atstojo tų tūkstančių žmonių meilę ir pagarbą, kurie nesiteikė pas Kristų ateiti ir nebuvo verti jos pareikšti. 

Žinome, kad tikėjimas užsimezga iš Dievo žodžio klausymo (Rom 10, 17). Vienas žmogus, neseniai atsivertęs kalbėjosi su netikinčiu draugu. „Tai tu įtikėjai Kristų?“ - „Taip“.- „Tai tu turi išties daug apie Jį žinoti. Pasakyk kokioje šalyje Jis gimė?“ - “Nežinau“. -„Kokio amžiaus Jis mirė?“ - “Nežinau“. - „Kiek pamokslų Jis pasakė?“ - “Nežinau“. - „Kaip žmogus, kuris pareiškia įtikėjęs Kristų, tu žinai tikrai ne kažin ką!“ - „Tu teisus. Man gėda, kad aš tiek mažai apie Jį težinau. Bet štai ką aš žinau tikrai: Prieš trejus metus aš buvau girtuoklis. Prasiskolinęs. Mano šeima iro. Kas vakarą, kai grįždavau namo, žmona ir vaikai drebėjo iš baimės. O dabar mečiau gerti; mes nebeturime skolų; mūsų namai laimingi. Visa tai man padarė Kristus. Tiek aš apie Jį tikrai žinau!“ 

Štai kas svarbiausia žinoti apie Jėzų: ne kiek Jis pamokslų pasakė (gan suktas klausimas: ar įmanoma juos ir kitus Jo darbus suskaičiuoti (Jn 21, 25), bet ką Jis mums visiems ir man asmeniškai padarė... Vis dėlto nepateisinama nežinoti, kur Kristus gimė ir kokio amžiaus Jis mirė. Laimė, kad buvęs girtuoklis atvirai prisipažino, jog jam dėl elementarių religinių žinių trūkumo yra gėda. Tikėtina, kad po šio pokalbio su netikinčiu draugu jis dažniau atsivers Bibliją, taip pat ir katekizmą, idant pasisėmęs iš šių malonės šaltinių gyvojo vandens kitą kartą galėtų savo atsivertimo istoriją dar įtaigiau liudyti. 

Kristus gimsta ne tik dėl to, kad mus ant kryžiaus išganytų, bet kad galėtų mums padėti atkurti gimtosios nuodėmės sudarkytą mūsų orumą ir savivertę. Pakvietę Jėzų į savo širdis, amžiais įgyjame vyresnįjį Brolį, Draugą, mūsų gyvenimo Šeimininką ir tą nuolankųjį Emanuelį, kuris viešpataudamas mūsų širdyse visada nori mus įspėti, kad kylant į gyvenimo puikybės debesis, vargu ar saugiai nusileisime ant žemės. Leiskime savyje dažniau veikti Susitaikymo ir Eucharistijos sakramentų dovanoms, ir vis geriau suvoksime koks neišpasakytai didis turtas – Mergelės Marijos Širdies ir gyvenimo meilės dorybingumas, kuriuo Ji trokšta dalintis su kiekvienu. 

Manau, įprasminsime Kristaus troškimą prieš Kalėdas vidumi atsinaujinti ir suteiksime Marijai daugiau džiaugsmo, jei, pasak vieno rašytojo, savęs klausime ir atsakysime: „O kaip bendrausiu su kiekvienu sutiktuoju? Tik vienaip. Mintimis siųsiu jam žodžius: „Aš Tave Myliu“. Nors pasakyti tylomis, šie žodžiai švies mano akyse, jie išlygins mano antakius, įspaus šypseną į mano lūpas ir aidės mano balse – ana širdis bus atverta... 

O labiau už visus mylėsiu save. Kad ir ką darydamas aš stropiai tikrinsiu visa, kas, įeina į mano kūną, protą, sielą ir širdį. Pernelyg neatsiduosiu kūno malonumams, o džiuginsiu jį švara ir nuosaikumu. Neleisiu savo protui atsiduoti blogiui ir panirt į neviltį, o turtinsiu jį žiniomis ir amžių išmintimi. Niekada savo sielai neleisiu būti pernelyg patenkintai savimi – verčiau maitinsiu ją meditacija ir malda. Niekada savo širdžiai neleisiu būti menkai ir piktai, o dalysiu ją kitiems, ir jis augs šildydama žemę“. 

Kun. Vytenis Vaškelis