Paieška svetainėje

Pasirinkimo pasekmė

2010 12 19

Sekmadienio Evangelija.

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ 

Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia: „Dievas su mumis.“ Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. (Mt 1, 18-24) 

Pagal Senojo Testamento nuostatus ir izraelitų papročius sužadėtuvės buvo tolygios teisinei santuokai, o per vestuves žmona tik būdavo pervedama į vyro namus. Abu sužadėtiniai iš tiesų jau buvo sutuoktiniai, tačiau trūko tik gyvenimo kartu. Sužadėtuvių metų intymūs santykiai buvo draudžiami. Neištikimybė po sužadėtuvių buvo laikoma svetimavimu. Būtent tuo metu Marija pradėjo Jėzų. 

Vyras turėjo teisę atleisti parvestą ar dar neparvestą žmoną, duodamas jai skyrybų raštą, ir taip santuoka būdavo panaikinama. Laikydamasis Mozės Įstatymo, Juozapas norėjo atsisakyti santuokos su moterimi, kurią jis įtarė svarbiu Įstatymo pažeidimu – svetimavimu. 

Tačiau „nenorėdamas daryti jai nešlovės“ – už įrodytą svetimavimą bausdavo užmušant akmenimis (Įst 22, 21-23) – „sumanė tylomis ją atlesti.“ Juozapo laikais šis senovės judėjų įstatymas nebuvo taikomas taip griežtai ir leido nutraukti sužadėtuves dalyvaujant dviem liudytojams be viešo apkaltinimo ir teisinio proceso. Taip nešlovė nėra paviešinama: lieka tarp keturių sienų, išgelbstint kaltosios gyvenimą. 

Juozapas su nerimu ir skausmu renkasi būtent šį vienumos kelią. Jei būtų paviešinęs Marijos reikalą, jis būtų susilaukęs miestelio žmonių palaikymo. Visi pasmerktų Marijos elgesį, o jį palaikytų, užjaustų. Bet Juozapas renkasi situaciją, kuri jį izoliuoja nuo bendruomenės: palieka Mariją jos namuose, o pats pasitraukia į savo namus. Jis pasitraukia nuo bendruomenės, kad išsaugotų Marijos gyvybę. 

Viešpaties angelo padrąsintas sapne, jis žengia dar vieną nelengvą gyvenimo žingsnį – parsiveda besilaukiančią žmoną pas save. Akivaizdu, Juozapas įžengia į Jėzaus gyvenimą labai keistu būdu, nes kaip vyras jis šiuo atveju nieko nereiškia. 

„Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu.“ Prieš šiuos žodžius eina ilgas Jėzaus kilmės aprašymas – Senojo Testamento genealogija, kuri, pradedant nuo Abraomo, po to nuo Dovydo, po to nuo ištrėmimo į Babiloniją, pasiekia Juozapą (Mt 1, 2-16); ir sąrašo pabaigoje sakoma: „Matanui gimė Jokūbas. Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju“ (Mt 1, 15-16). 

Ši genealogija, sudaryta iš keturiasdešimties kilmės įrašų, turi tokią schemą: X gimė Y, Y gimė Z, Z gimė... ir taip toliau. Bet kai pasiekiamas paskutinis kilmės įrašas, viskas pasikeičia: „Jokūbui gimė Juozapas“... ir toliau neseka „Juozapui gimė Jėzus“, bet: „Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.“ Kūdikis gimsta žmonių istorijoje (imperatoriaus Augusto laikais, kai Palestiną valdė Erodas), tačiau ne žmonių istorija jį sukūrė; jis įžengia į istoriją kaip Dievo savidava (savęs dovanojimas) ir malonė. 

Nors iš fizinės pusės Juozapas neturi nieko bendro šiame gimime, tačiau žvelgiant iš tikėjimo pusės jis iš tikrųjų yra svarbus veikėjas įgyvendinant Dievo planą. „Tu duosi [kūdikiui] Jėzaus vardą“, vadinasi, Juozapas turi veikti kaip teisėtas Jėzaus tėvas, nes Jėzus yra Dovydo palikuonis, kuris išpildo Dievo pažadą istorijoje. 

Juozapas gana reikšmingai prisidėjo – ne tiek fiziniu dalyvavimu Jėzaus gimime, kiek tikėjimo aktu, paklusnumu Dievo žodžiui – prie Dievo pažado realizavimo istorijoje. Juk ir Marijos atveju svarbiausias ir pirmučiausias žingsnis buvo jos tikėjimas, leidęs atverti jos širdį ir įsčias Dievo žodžio priėmimui. Be tikėjimo, be širdies atvirumo, neįmanomas dieviškojo Žodžio įsikūnijimas. Tai sakytina tiek apie Mariją, tiek ir apie Bažnyčią – krikščionių Bendrijos narius. 

Bažnyčia tampa motina, kai priima Žodį tikėjime, jį gimdo ir jam leidžia išvysti šviesą įvairiose istorijos situacijose, visose žmogiškose aplinkybėse. Tas pats tinka ir Juozapui, kuris kūniškai neatlieka jokio vaidmens, tačiau yra labai svarbus žvelgiant iš tikėjimo perspektyvos. Juk paėmęs kūdikį, apsaugojęs Marijos nėštumą, prisiėmęs tėvo pareigą, Juozapas nebėra vienišas, nes toks jo apsisprendimas liečia visą žmoniją, mus visus: „Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ 

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM