Paieška svetainėje

Išlaisvinti iš kalėjimo vienutės

Kai kartais į žmogaus širdį įsismelkia nerimastinga abejonė ir sukelia įvairių minčių, jis pirmiausia jas ištiria, ir, atmetęs tas, kurios klaidingos, laikosi tiesos. Šv. Jonas Krikštytojas, dėl ištikimybės Kristui - kilniausiam tikėjimo siekiui ir gyvenimo idealui - atidūręs kalėjime, kurio tikslas - sugniuždyti asmenybės orumą, idant atsižadėtų savų įsitikinimų, galėjo pelnytai laukti patvirtinančio ženklo, kad Dievo Sūnuje slypi kiekvieno žmogaus išlaisvinimo bei jo aukščiausio egzistencijos įprasminimo inkaras.

Tačiau Jonas Krikštytojas, pripažindamas Jėzų esant Dievo Tėvo siųstuoju Mesiju, nesiblaškė ir uždavė tokį klausimą: „Ar Tu esi tas, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3), į kurį atsakyti pirmiausia turėjo jo mokiniai, nuėję pas Kristų ir pamatę tai, kas jiems net į galvą šauti negalėjo. Jėzus, skelbdamas Gerąją Naujieną, išvadavo žmones iš nuodėmės prakeiksmo ir kūno ligų grandinių... Jei kuo daugiau žmonių imtų klausti: „O kas Tu man, Jėzau, esi?“, juos giliau  paliestų Dievo malonė, kviečianti į artimesnį draugystės santykį su Emanueliu, kurio artumas bei Šventosios Dvasios vedimas ragintų šitaip sakyti: „Viešpatie, jei kada nors dėl svaiginančių nuodėmės žabangų ketinčiau nuo Tavęs atitolti, neleisk, kad taip įvyktų!“

Tebevykstantys Ukrainos milicijos ir civilių protestuotojų susirėmimai Kijevo gatvėse liudija, kad laisvės bei demokratijos siekiai yra nekvestionuojamos visuomenės vertybės, ant kurių pamatų gali būti statomi valstybės gerovės ir piliečių vienybės namai. Kai šalies nepriklausomybę stengiamasi įtvirtinti solidariu žmonių triūsu, kuriame laipsniškai ne tik pastebimi jų aukšti darbo rodikliai bei naujų technologijų įsisavinimo pasiekimai, bet visuomenės gyvenime matome ir individų gimtosios nuodėmės padarinius – didėjantį nežabotą godumą, tvirkinančių pramogų industriją ir tarpusavio santykių susvetimėjimo sindromą, - tada dar kartą prisimename Išganytojo žodžius: „Be manęs jus barstote ir tiktai būdami su manimi renkate“ (žr. Mt 12, 30).

Kodėl? Jėzus yra Viešpats, todėl maldingas buvimas su Juo, priklausymas Jam ir klusnus atsiliepimas į Jo kvietimą, kad dabartį pašventintume teisingu mąstymu, kalbėjimu ir elgesiu, neabejotinai mus daro panašesnius į patį Dievo Sūnų ir, malonei veikiant, suteikia tikrumą, kad net mirtis neatskirs mūsų nuo Jo. Dar daugiau. Po besiartinančios žemiškos kelionės pabaigos, mes visada skonėsimės galutinės dieviškos pjūties vaisiais, nes ne veltui su Juo rinkome, skelbdami Jo žodį sėjome, maldų vandeniu laistėme, o Jis begaliniu dosnumu augino tai, kas skirta anapusybei.

Todėl, Dieve, laimink Ukrainą, kad jos žmonės, siekdami demokratijos laisvių iškovojimo, neapsiribotų šiuo kilniu užmoju, bet atsimintų, kad svarbiausias jų gyvenimo pašaukimas yra ieškoti bei atrasti Tave, tikrosios laisvės bei santarvės šviesą, nes tie, kurie pasilieka jos spindesyje yra žemės druska, nes veja šalin visas sąžines dergiančių kompromisų šmėklas ir, remdamiesi Tavo mokslu, pirmiausia savo pavyzdžiu pristabdo visuomenės nukrikščionėjimo procesą...

Artėjant Kalėdoms, giliau apmąstome Jėzaus į žemę atėjimo tikslą ir su vienu teologu klausiame: „Argi Viešpats nesimetė į amžinąją bedugnę, atsivėrusią tarp Tėvo ir Jo vaikų? Argi Jis nesužlugdė ir neužmušė blogio, leidęs, kad visos tos siaubingos jūros bangos ir vilnys dužtų ant Jo, persiristų per Jį ir nurimtų išsekusios, išnyktų išsėmusios įsiūtį ir nugalėtos?“

Nors didžioji Atpirkimo drama vyko ant kryžiaus medžio, bet Jėzus, prieš gimdamas Kūdikiu, iš anksto prisiėmė šią vidinę naštą, trokšdamas su mumis konsoliduotis mūsų varguose ir išbandymuose. Kalėdos – Jo nesvyruojantis žingsnis į didžiojo Penktadienio kančią, kurioje iš naujo gimsta žmonija, nes skambantis Velykų varpas visiems skelbia: „Brangus žmogau, per Kristų esi išlaisvintas iš nuodėmės tamsos... Ateik pas Jį, atgimk dvasia, gyvenk Jame ir džiaukis Dievo vaiko laisve neaprėpiama...“

Kun. Vytenis Vaškelis