Paieška svetainėje

Budėti Viešpatyje 

Rašymo temą siūlo gyvenimas. Antai neseniai mus sukrėtė į tragišką avariją patekusio Biržų klebono kun. Daliaus Tubio mirtis, kurios artumas skatina mus tarti: „Dieve, išliek gailestingumo vandenis jam amžinybėje, o jo mamai suteik savosios stiprybės išgyventi skausmingiausią netektį...

Advento sekmadienio Evangelijos kvietimas stengtis puoselėti sąmoningą bei ramų budrumą tiesiogiai nėra taikomas velioniui kun. Daliui, nes akivaizdu, kad prieš jo visureigiui lemtingai susiduriant su krovininiu automobiliu, matyt, dėl širdies veiklos sutrikimų, buvo netekęs sąmonės. Kai kurie internetiniai dienraščiai, nebeišsitenkantys nuosaikaus liberalumo bei sekuliarizmo rėmuose, dvasininko žūtį pasigavo kaip nevienadienę sensaciją, ir kaip paprastai būna, nepraleido progos „įgelti“ net tokiomis skaudžiomis aplinkybėmis Anapilin išėjusiam ir dideliu veiklumu Kristaus vynuogyne pasižymėjusiam Bažnyčios atstovui. Žiniasklaida, eskaluodama šį įvykį, užuot nors keliais žodžiais užsiminusi apie žmogišką asmens būties trapumą ir žmogaus egzistencijos žemėje išskirtinę vertę, ėmė akcentuoti šalutinį dalyką – a. a. kun. Daliaus automobilį, kuris buvo nepataisomai sugadintas.

Šią kunigo netektį vertindami krikščionišku požiūriu, sakome, kad tai – pirmiausia paslaptingas Visagalio Dievo planas, nuo kurio didžiosios nežinomybės šydas, kol gyvename žemėje, nebus nuimtas, nes Jis leido savo uoliam tarnui išeiti Ten, iš kur nebesugrįžtama čionai ir nesidalinama patirtais įspūdžiais... Kai kurie Biržų parapijiečiai, patyrę sunkiai žodžiais apibūdinamą praradimą, gali klausti: „O kodėl mūsų gerbiamo klebono nuo šios mirties neapsaugojo Aukščiausiasis?“ Šio atsakymo pagrindinę svarstymo mintį formuluoja ne mūsų determinuoto mąstymo ribotumas, bet Jo neaprėpiamos Širdies gerumas bei bedugnius vandenynus pranokstančių Jo minčių įžvalgumas. Neabejojame, kad po netikėto iškeliavimo iš pasaulio, dabar kun. Daliui atsivėrė tie palaimintos amžinybės horizontai, kuriais jis tikėdamas skelbė ir dėl kurių buvo pašauktas gyventi, idant peržengęs mirties slenkstį, be galo džiaugtųsi Viešpačiu, suvokdamas kokią didelę jis buvo gavęs kunigystės malonę, kurią, tinkamai panaudojęs, iš Dievo Tėvo mylinčių rankų atsiima tai, kas jam, dar prieš Visagaliui sukuriant kosmosą ir gyvybės pradą, iš anksto buvo numatyta...

Vis dėlto negalime nutylėti žiniasklaidoje pučiamo burbulo apie velionio kunigo per avariją visiškai suknežintą automobilį. Objektyvumo dėlei tenka pripažinti, kad jo visureigis „Lexus“ išsiskyrė iš kitų automobilių savita prabanga. Pats jau „Lexus“ pavadinimo ištarimas byloja apie neeilinę prekę. Nors šio minėto automobilio vairuotojo žūties fakto akivaizdoje, tolerantiškai vertinu jo buvusį pirkinį, nes, matyt, jis dalį lėšų buvo sukaupęs taupiai gyvendamas (tai liudija jį pažinoję kunigai), o kitus pinigus buvo gavęs kaip dovaną, tačiau, kai prisimename, jog gyvename visuomenėje, kurioje didelė dalis narių yra nepasiturintys ir stokojantieji, kai kurie dvasininkų daiktai, taigi ir pernelyg prabangios transporto priemonės, išsiskiriančios iš vidutinio žmonių pragyvenimo lygio, neretai gali būti pagrįstai vertinamos kritiškai.

Manau, kad būtų naudinga, jei mūsų krašto dvasininkai žinotų tokius lengvųjų automobilių specialistus – konsultantus, kurie, esant reikalui, galėtų kvalifikuotai patarti, kokį automobilį išsirinkti bei įsigyti, kuris būtų kokybiškas ir tinkamas tarnauti sielovados baruose bei kitose gyvenimo srityse. Be abejo, šie automobilių žinovai turėtų pirmiausia patys būti supažindinami, pavyzdžiui, atsakingų vyskupijų kurijų darbuotojų, kokių rūšių automobiliai (kad prabanga neduotų preteksto piktinti aplinkinių) labiausiai tinka kunigams. Net vyskupijų kunigų susirinkimų metu neprošal dar kartą būtų galima motyvuotai kalbėti ir, jei reikia, padiskutuoti dėl senų automobilių keitimo kitais...

Pradėdami laukti Kalėdų, iš naujo išgirskime Jėzaus balsą, kviečiantį ne tik budėti ir neleisti vagims įsilaužti į mūsų namus, bet pažvelkime į savo vidų ir klauskime: „Ar netyko į mūsų širdis įsibrauti priešas – nuodėminga ir klastinga mintis – ir pavogti mūsų laiką, ramybę ir vidinį džiaugsmą. Ištirkime save ir vaikščiokime stengdamiesi laikytis Kristaus bei Bažnyčios mokymo tiesų, turinčių tiesioginės įtakos mūsų gyvenimo tęstinumui po mirties.

Kun. Vytenis Vaškelis