BM Slide Login

Paieška svetainėje

Advento aušroje

Advento pirmojo sekmadienio Evangelijos pradžia – Jėzaus palyginimas: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant“ (Mt 24, 37). Kodėl Kristus savo antrąjį atėjimą sugretina su Lamecho sūnumi Nojumi, kuris gyveno Artimųjų Rytų II prieškristiniu laikotarpiu, tai yra apie 1056 metais po pasaulio sukūrimo? 

Po pirmųjų tėvų nuopolio, žmonių moralinis gyvenimas taip buvo darkomas nuodėmių, kad Dievas leido išsiliejusio tvano vilnyse nuskęsti daugeliui žmonių. Kai tvanas užliejo žemės plotus, išsigelbėjo tik teisusis Nojus, jo artimieji ir visų rūšių gyvūnijos atstovai, nes visi jie buvo įėję į saugų laivą – arką (maždaug 156 m ilgio, 26 m pločio ir 16 m aukščio), kurią Nojus ir jo bendraminčiai ilgai statė, kaip buvo nurodęs pats Dievas (Pr 6, 13 – 22). 

Prieštvaninio pasaulio žmonių moralinis sugedimas yra nuoroda į tuos laikus, kai Žmogaus Sūnus ateis „debesyse su didžia galia ir šlove (Mk 13, 26). Mūsų būklė nepalyginamai geresnė kaip Nojaus laikų žmonių – mes jau žinome, kad Kristus savo gyvybės kaina pirmasis mums pramynė takus į Dangų. Tačiau jei mūsų interesai apsiriboja tik žemiškais dalykais, tada nors mes ir naudojamės civilizacijos technologijų pasiekimais, bet mūsų dvasios koeficientas tampa rizikingai mažu, liudijančiu, kad tądien, kai reiks palikti viską: gyvybę, šeimą, daiktus, pomėgius ir patogumus, mūsų neišgelbės tai, kas matoma ir apčiuopiama. Nejauki tyla ištinka mirštantįjį, neturintį antgamtinės atramos... 

Kad mūsų neištiktų „neištikimųjų likimas“ (Lk 12, 46), Viešpats mus ragina budėti prie savo širdies durų. Ar galime būti abejingi teologo Johano Taulerio kvietimui: „Prižiūrėkite savo mintis, žodžius, darbus, veiksmus, apsileidimus, aktyvų dorybių praktikavimą ir kantrų kentėjimą ir rūpestingai saugokite savo vidų ir išorę“. 

Kiek daug per mūsų sąmonę praslenka įvairių pavydo, pagiežos, perdėto susirūpinimo ateitimi, maištingų, baimingų, kerštingų, nepadorių ir kitokių minčių. Dažnai tos mintys pralekia kaip skraidantys paukščiai virš galvos – jos ateina ir išeina. Jei mūsų protas nėra apnuodytas tų blogų minčių, kurioms vergauja savo įgeidžius tenkinantys ir priklausomybių nematoma virve surišti žmonės, mes pasinaudojame savo laisve – akimirksniu atmetame mus gundančias mintis, ir tada nėra jokios asmeninės kaltės, nes nebuvo proto pritarimo ir valios sutikimo. Jei silpnumo ar nuovargio metu prarandame budrumą ir susiviliojame beprotišku nuodėmės pažado saldumu, suklystame ir nusidedame. Tuomet mus gelbsti nuoširdi atgaila, ypač - sakramentinė išpažintis. 

„Laisvė yra nieko verta, jei turėdami pasirinkimą, ja nesinaudojame... Esame laisvi pakeisti savo gyvenimo istoriją. Esame tikri personažai, o ne paprastos marionetės, galime pasirinkti mūsų gyvenimą lemiančias istorijas. Galime tai padaryti, kadangi aktyviai dalyvaujame mūsų istorijas kuriant. Esame ne tik personažai, bet ir bendraautoriai. Nedaug kas padrąsina taip, kaip suvokimas, kad viskas gali būti kitaip ir kad mūsų vaidmuo turi tam įtakos“, - rašė rašytojas Danielis Tayloras. 

Laisvės dovaną geriausiai panaudojame tada, kai protingą sprendimą stengiamės suderinti su Dievo valia. Viešpats ne šiaip sau mus įspėja, kad būtume visada pasiruošę Jį antrą kartą tinkamai sutikti. Nesakome, kad Jėzus ateis šiandien ar rytoj, bet stengiamės taip gyventi, kad netektų raudonuoti iš gėdos, jei Jis nuspręstų savo šlovėje apsireikšti dabar. 

Laikytis Kristaus nurodymo nuolatos budėti labiausiai padeda malda. Ji tiesiausiu keliu per advento laiku vykstantį prekybinį šurmulį - tarsi per blizgučių brūzgynus - veda į tikrą Kalėdų ramybės gelmę. Pagyrimo žodis tiems, kurie negaili pastangų vis iš naujo meditacijoje ir maldoje atrasti Jėzaus artumą, stengiasi ir toliau melstis dvasioje, visokeriopomis maldomis ir prašymu, ištvermingai budi maldoje (Ef 6, 18). Jie supranta kitus, kuriems „Maximoje“ pirktas kalėdinis žaisliukas yra vertesnis už pinigus neįsigyjamą ir neįkainojamą Viešpaties veikimą savo širdyje ir gyvenime. Jie meldžiasi už tuos, kuriems regimybė apsuko galvą, ir, pasitaikius progai, jiems liudija apie dieviškų dalykų tikrumą. 

Pasibaigus adventui, Kristus antrą kartą nebegims tvarte. Jis per Kalėdas žvelgs į žmonių širdis, kad jose galėtų rasti Sau tinkamą buveinę. Tad iš maldos ir tikėjimo, gerų darbų šakų per adventą skubėkime drožti Jėzui tokias savo širdyse ėdžias, kurios nežemišku dydžiu ir grožiu daugybę kartų pranoktų Nojaus arką. 

Kun. Vytenis Vaškelis 2010 11 28