BM Slide Login

Paieška svetainėje

2010 11 28 

Sekmadienio homilija

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“ (Mt 24, 37-44) 

Katalikų Bažnyčia pirmuoju Advento sekmadieniu pradeda naujuosius liturginius metus. Lotyniškas žodis adventus reiškia atėjimą. Paprastai sakoma, kad Dievo atėjimas susikoncentruoja į du pagrindinius Kristaus atėjimus: jo įsikūnijimą mūsų eros pradžioje ir jo šlovingą sugrįžimą istorijos pabaigoje. 

Tačiau tarp šių dviejų regimų atėjimų galima išskirti ir trečiąjį atėjimą, kurį šv. Bernardas Klervietis († 1153) vadina tarpiniu (jungia pirmąjį ir antrąjį atėjimą) bei neregimu, nes jis įvyksta besimeldžiančio žmogaus sieloje: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14, 23). 

Šio sekmadienio Evangelija kreipia mūsų mintis į laikų pabaigą. Jėzus primena Nojaus laikus, kai užėjus tvanui dauguma žmonių žuvo (Pr 7, 6-7). Tačiau Jėzus nesako, kad jie buvo nusidėjėliai. Tai, kad jie valgė, gėrė, vedė ir tekėjo, nėra blogis. Jų vienintelė ir pagrindinė nuodėmė buvo abejingumas artėjančiam tvanui. 

Jėzaus atėjimas laikų pabaigoje (gr. parusia) aiškiai parodys skirtumą tarp žmonių. Tokio skirtumo šiuo metu nesimato. Du vyrai, kurie aria lauką, arba dvi moterys, kurios mala girnomis, atlieka tą patį darbą ir išoriškai atrodytų, jog yra toje pačioje situacijoje, tačiau Dievas žino skirtumą, kuris egzistuoja tarp jų, ir jį atskleidžia: „Tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus“ (1 Kor 4, 5). 

Tarp Kristaus prisikėlimo ir jo antrojo atėjimo yra tarpinio laiko problema. Jei Dievo Sūnus kažkada ateis,tai ką reiškia laikas, kurį gyvenam? Kokia yra teisinga laikysena šiame laike? Jėzus mums pataria budėti: „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats.“ 

Gyvenimas pasaulyje neišvengiamai susiduria su įvairiais pavojais. Yra nemaža rizika, kad širdis apsunks ir praras dvasinį jautrumą, nebesugebės matyti supančios tikrovės. Jei nekreipiame dėmesio į dvasinį gyvenimą, tai pasaulis, kuriame gyvename, nėra tikras. Gyvenimo rūpesčiai pamažu užgriozdina žmogaus širdį tokiais interesais, kad domėjimasis Dievo valia paprasčiausiai išnyksta. 

Kad taip neįvyktų, reikia budėti, o pagrindinė budėjimo laikysena yra malda ir dėmesingumas dabarčiai. Danų filosofas Soren Kierkegaard († 1855) sako: „Jeigu tu pamatai, kad daiktai ir įvykiai per daug tau kelia nerimo, jeigu tu pastebi, kad gyvenimo rūpesčiai tave bando parblokšti, jeigu gundymai tave apsupa, o tu nori visa tai nugalėti, tai prisimink Viešpatį Jėzų. Sutelk protą ir širdį į jį, ir būsi išlaisvintas.“ 

Vadinasi, dirbdami lauke ar maldami girnomis, mes galime kartas nuo karto ištarti trumpą maldą, pavyzdžiui: „Viešpatie Jėzau, pasitikiu tavimi.” Dažna ir nuoširdi malda – žinoma, ne tik veikloje, bet ir radus laiko būti vienumoje – yra tinkamiausias priešnuodis simuliakrų (lot. simulacrum – stabas, šešėlis) pasauliui. Maldoje mes prisiliečiame prie tikrojo gyvenimo, pažvelgiame į Dievo pasaulį, geriau pradedame susigaudyti, kas šioje žemiškoje kelionėje yra tikra, o kas tėra tik gyvenimo imitacija. 

Ir pagaliau yra svarbu pabrėžti, kad negali netikėtai ir nepasiruošus pasirodyti Viešpats tiems, kurie meldžiasi, nes maldoje mes trokštame su juo susitikti, žvelgti į jį, būti su juo. Maldos žmogus nebijo mirties ar pasaulio pabaigos, bet ramiai – dalyvaudamas pasaulio įvykiuose ir žinodamas, jog galutinis tikslas, suteikiantis šiems įvykiams pilną prasmę, yra už pačios istorijos ribų – laukia tos dienos. „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22,20). 

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM