BM Slide Login

Paieška svetainėje

Br. Ramūnas Mizgiris OFM

I. Įvadas

Jėzus, skelbdamas prisiartinusią Dievo karalystę, primindavo ir apie maldos būtinybę: „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1). Taip pat apaštalas Paulius atkartoja šį kvietimą: „Be paliovos melskitės!“ (1 Tes 5, 17). Mes žinome įvairių krikščioniškų maldų, pavyzdžiui, „Tėve mūsų“ maldą mes randame Evangelijose, ji dar vadinama Viešpaties malda, nes šios maldos apaštalus išmokė Viešpats Jėzus. Taip pat ir kitos mūsų krikščioniškos maldos remiasi Šventuoju Raštu ir susiformuoja Bažnyčios istorijoje. Viena iš šių maldų yra ir Jėzaus malda, nors tiksliau būtų sakyti malda į Jėzų: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio(-ės)“. Tai iš pirmųjų krikščionybės amžių ateinanti malda, tačiau dar ir šiandien ji yra svarbi ir brangi Bažnyčios dvasingumo dalis, nes ji, būdama trumpa, padeda krikščioniui lengviau atsiliepti į Kristaus kvietimą melstis nuolat.

Nuolankiai ir dėmesingai kartodami Jėzaus maldą, mes augame tikėjime, o mūsų neregima kova su demonais tampa vaisingesnė. Ją galime kalbėti, kai esame vieni ir neužsiimame jokia kita veikla, pavyzdžiui, ko nors laukiant. Ją galime kartkartėmis ištarti, kai dirbame kasdienius savo darbus arba patenkame į įvairių rūpesčių sūkurį. Tardami Jėzaus vardą, vis labiau suvoksime ir patirsime Jėzų jau ne kaip objektą, esantį kažkur danguje, bet gyvenantį mumyse.

Iš tikro aš nesu šios maldos „specialistas“, galintis dalytis savo asmenine patirtimi. Esu, greičiau, besidomintis šia malda ir bandantis ją pritaikyti savo pranciškoniškame pašaukime. Tad, kaip suprantate, remsiuosi kitų patirtimi, ir visų pirmiausia – Rytų Bažnyčios patirtimi. Tai bus istorinė apžvalga, kuri, manau, galės mums padėti bent šiek tiek prisiliesti prie šios maldos esmės.

Ši malda yra labai paprasta, ir kartu labai gili savo turiniu: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio(-ės)“. Nepaisant mūsų kreipimosi į įsikūnijusį Žodį, vis dėlto Jėzaus malda savo esme yra trejybinė. Kada meldžiamės „Viešpatie Jėzaus Kristau, Dievo Sūnau“, iš tikro kreipiamės į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Sakydami Jėzus, Jį taip pat vadiname Kristumi ir Viešpačiu, todėl išpažįstame Jo dieviškumą. Apaštalas Paulius sako: „Ir nė vienas negali ištarti: ‚Jėzus yra Viešpats‘, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Sakyti, kad Jėzus yra Kristus, reiškia prisiminti, kad Dvasia yra Jame; Šventoji Dvasia nuo amžių yra Sūnaus patepimas (Kristus yra hebrajiško žodžio „Mesijas“, reiškiančio „pateptąjį“, graikiškas vertimas). Galiausiai mes sakome apie Jėzų, kad Jis yra Dievo Sūnus, o Dievas šioje maldoje, kaip ir visoje krikščionybėje, yra Tėvas, dieviškumo šaltinis, Sūnaus ir Dvasios pradžia.

Jėzaus malda kartais dar vadinama širdies arba hesichastine malda. Paminėtina, kad Jėzaus malda yra viena iš hesichastinių maldų. Hesichastinė malda turi daug platesnę prasmę, nes ji apima ir kitas trumpas krikščioniškas maldas, kuriose nėra žodžio „Jėzus“, pavyzdžiui, „Dieve, ateik man padėti, Viešpatie, skubėk manęs gelbėti“. Tačiau galima drąsiai teigti, kad Jėzaus malda Rytų Bažnyčios dvasingume sudaro pagrindinę hesichastinės maldos dalį. Ji kilo iš Dykumos tėvų ir motinų troškimo melstis nuolat, intensyviai ir asmeniškai. Dykumos asketai arba atsiskyrėliai norėjo sutikti Dievą per Jėzų Kristų ir sielos gelmėje alsuojančią Jo Dvasią. Tą asmeninį kiekvieno žmogaus centrą, kuriame vyksta susitikimas su Dievu, jie vadino širdimi. Todėl, kaip jau minėjau, Jėzaus malda yra dažnai dar vadinama ir širdies malda.

Graikiškas žodis „hesychasmus“ lietuviškai reikštų „mokymas apie ramybę“. Bizantinėje tradicijoje šis žodis reiškia tam tikrą dvasinę sistemą, kuri padeda siekti ramybės, kaip priemonės kontempliacijoje susivienyti su Dievu. Pats žodis „hêsychia“ gali reikšti vidinę arba išorinę ramybę.

Nuo III a. iki šiandien hesichastinė malda ypač praktikuojama Rytų Bažnyčioje. Pabrėžiamas išorinės tylos būtinumas bei vidinės ramybės ieškojimas atsižadant aistrų ir pasisukant į Dievą. Stoikai bandė pasiekti sielos ramybę taip pat ir triukšmingoje aplinkoje. Yra žinoma, kad tai pavyko padaryti ir daugeliui krikščionių, kurie, sugrįžę iš dykumos, apaštalaudavo miesto aikštėse. Tad galima į dykumą pasitraukti regimai ir geografiškai, bet širdimi likti mieste, ir atvirkščiai, žmogus gali likti mieste, bet savo širdyje būti hesichastu. Tad hesichastas nebūtinai yra tas, kuris atsiriboja nuo susitikimų ir kalbėjimo su kitais, bet greičiau tas, kuris savo maldoje atmeta bet kokias mintis ir vaizdinius, ir, būdamas kūrybingoje bei pozityvioje tyloje, yra aukščiau neigiamų jausmų. Tačiau tarp hesichastų pasireiškia tam tikra tendencija sujungti ir sutapatinti išorines sąlygas su jų sielos mąstymu. Todėl hesichastas yra eremito arba atsiskyrėlio sinonimas. Tai žmogus, kurio pašaukimas yra siekti maldoje Dievo ir nieku kitu nesirūpinti.

Krikščionių vienuolių mokymas apie sielos ramybę skyrėsi nuo pagonių filosofų mokymo tuo, kad pagonių filosofai sielos ramybę laikė galutiniu tikslu, o ne priemone eiti link gyvenimo pilnatvės, kurią gali suteikti tik Dievas. Krikščionis hesichastas turi ypatingą asmeninį ryšį su Dievu ir sąmoningą tikėjimą įsikūnijimu. Jo tikslas nėra paprasčiausiai atsisakyti visų minčių, bet susitikti su Kitu. Jėzaus malda yra tiesiogiai nukreipta į kitą asmenį ir išreiškia tikėjimo išpažinimą įsikūnijusiu Dievo Sūnumi, kuris yra tikras Dievas ir tikras žmogus.

Hesichastinio gyvenimo programai nusakyti gali pasitarnauti dangaus žodžiai, kuriuos per apreiškimą gauna šv. Arsenijus: „Arsenijau, pabėk į dykumą, tylėk, nurimk!”.

Tad pirmasis hesichastinės maldos lygmuo yra vienuma, pabėgimas nuo pasaulio ir žmonių. Vieno iš žymiausių „dykumos teologų” šv. Evagrijaus nuomone, žmonės pasaulyje gali pasiekti tik „paprastą pažinimą”, bet „tikrasis pažinimas” yra paliktas atsiskyrėliams: „Nieko gero neišeis iš vienuoliško gyvenimo, jeigu tuo pačiu metu bus lankomasi miestuose, kur siela prisipildo begalės įvairiausių minčių, kurios ateina iš išorės”. Daugybę pagyrimų vienumos gyvenimui randame Dykumos tėvų posakiuose, ypač šv. Antano Egiptiečio mokinio šv. Amono laiškuose. Reikia pažymėti, kad gyvenimas vienumoje ir šiandien Rytų Bažnyčioje yra laikomas pagrindiniu vienuoliško gyvenimo būdu.

Antrasis hesichasmo lygmuo yra tyla. Graikų antikoje liežuvio suvaldymas buvo giriamas, ypač šią dorybę palaikė Pitagoras, todėl gyvenimas tyloje vadinosi „pitagoriškas gyvenimo būdas” (Platonas). Čia būtų galima išvardyti nemažai vienuolių, kurie girdavo ir patys užlaikydavo tobulą tylą, kuri, pasak šv. Izaoko iš Ninivės, veda sielą į mistinę būseną, nes tyla yra „būsimo pasaulio slėpinys, o liežuvis yra šio pasaulio dalis”. Vienuoliškas gyvenimas turi būti taip sutvarkytas, kad vienuoliui nereikėtų ištarti nereikalingo žodžio, tai yra „tokio žodžio, kuris nepasitarnauja Dievo tarnystei”, - sako šv. Bazilijus Didysis.

Paskutinis ir pats tobuliausias dvasingumo lygmuo yra širdies ramybė, kai pašalinamos visos mintys, kurios gali drumsti sielos rimtį. Laisvas nuo išsiblaškymų, hesichastas susitelkia į vidinį blaivumą ir budrumą (gr. nêpsis), prižiūrėdamas mąstymą ir kovodamas su „klastingomis mintimis”, kurios Rytų Bažnyčioje buvo suskirstytos į aštuonias rūšis, o Vakarų Bažnyčioje – į šešias didžiąsias nuodėmes. Įvairūs psichologiniai stebėjimai išskiria penkis būdus, kaip mintis įsiskverbia į sielą ir joje įsikuria. Hesichastas, vesdamas „nematomą kovą”, vaiko kiekvieną vidinį nerimą nuo pat pradžių ir taip pasiekia trokštamą širdies ramybę, „žemišką rojų”, apibūdinamą kaip visų sąmoningų ir nesąmoningų rūpesčių nebuvimą.

Taigi, žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26). Tad, krikščioniškiesiems Rytams, žmogaus pašaukimas yra dalyvauti Švč. Trejybės gyvenime. Bažnyčios tėvai, pirmiausia graikų, šį išganymo vyksmą Jėzuje Kristuje vadina žmogaus sudievėjimu. Tai ne žmogaus būties susimaišymas su Dievu, bet – žmogaus supanašėjimas su Dievo Sūnumi. Dievo Žodžio įsikūnijimo dėka šis pašaukimas vyksta bendradarbiaujant Dievui ir žmogui: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). Tai žodžiai, ištarti To, kuris savo mirtimi nugalėjo mirtį ir apreiškė prisikėlimo viltį, kad kiekvienas žmogus, kuris šaukiasi Jo švenčiausiojo vardo, galėtų dalyvauti Jo šlovėje.

II. Šventojo Rašto pagrindas

Biblija yra Bažnyčios mokymo siela. Jėzaus malda – būdama Bažnyčios mokymo dalimi – taip pat kyla iš Dievo žodžio, kuris suvokiamas kaip Dievo savęs atskleidimas.

Vienas didžiausių, įkvepiančio ir gilaus dvasingumo veikėjų Senajame Testamente, be abejo, yra pranašas Elijas Tišbietis, gyvenęs pirmoje IX a. prieš Kr. pusėje. Jo gyvenimas aprašytas „E periode”, labai senos kilmės raštuose, beveik tuo pačiu metu, kai jis gyveno. Elijo Tišbiečio gyvenimo kryptį nusako jo paties vardas, kuris reiškia „mano Dievas yra Jahvė”. Tai žmogus, kuris laisva valia pasirenka visišką priklausomybę nuo Dievo. Ant šio tvirto pamato jis kuria savo dvasinį gyvenimą. Dievas Eliją išmoko atsiskyrimo: pirmiausia pasitraukimo iš tėviškės, to mažo žmogiško pasaulio, o paskui – ir sudėtingesnio atsitraukimo, tai yra atsitraukimo nuo savęs, pasiekiant tikrą nuolankumą ir meilę per vidinį apsivalymą. Šioje dvasinėje naktyje Dievas jį veda į dieviškosios kontempliacijos šviesą.

Pagrindinis tekstas, kalbantis apie pranašo mistinį patyrimą vienumoje, yra Pirmoje Karalių knygoje: „(Elijas) atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu pasistiprinęs, jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo. Ten, įlindęs į olą, praleido naktį. Tada jį pasiekė Viešpaties žodis: „Ką čia veiki, Elijau?“. Jis atsakė: „Aš degu uolumu Viešpačiui, Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie nori man gyvastį atimti“. - „Išeik laukan, - pašaukė jis, - ir stovėk ant kalno prieš Viešpatį, nes Viešpats praeis“. Pūtė didelis vėjas ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpaties nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnus tylus dvelksmas. Išgirdęs jį, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos“ (1 Kar 19, 8-13).

Štai toks aprašymas, kuris simboliškai nusako tylos ir dėmesingumo svarbą maldoje. Galiausiai Dievas, norėdamas Eliją išlaikyti laisvą nuo santuokinės meilės ryšio ir fizinės tėvystės (taip trokštamos ST laikais), jį paskiria dvasios tėvu tiems, kurie nori sutikti Viešpatį. Ši dvasinė tėvystė pratęsiama ir įamžinama pirmiausia jo mokinyje Eliziejuje, o paskui ir būryje tų sielų, kurios pašvenčia savo gyvenimą Dievo ieškojimui dykumos tyloje.

Tačiau tik skaitydami Naująjį Testamentą atrandame Jėzaus maldos apreiškimą, kurio esmė yra atsigręžimas į Dievą per Jėzų Kristų, vienintelį tarpininką tarp Dievo ir žmonių. Šis tikėjimo aktas išreiškiamas Jėzaus vardo tarimu, išpažįstant Jo dieviškumą ir prašant Jo atleidimo: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio(-ės)“. Autentiška krikščioniška malda reikalauja išpažinti ne tik Kristaus dievišką prigimtį, bet taip pat pripažinti ir savo nuodėmingumą – esame nusidėjėliai, kuriems reikia gailestingojo Dievo atleidimo ir gydymo.

Šį pasigailėjimo prašymą randame jau Evangelijose: „Minia draudė juos (du Jericho neregius), kad tylėtų. Bet anie dar garsiau šaukė: ‚Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!‘“ (Mt 20, 31). „O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‚Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!‘“ (Lk 18, 13).

Melstis Jėzaus vardu įsakė ne pranašas, apaštalas, ar angelas, bet pats Dievo Sūnus. Kančios išvakarėse, Paskutiniosios vakarienės pabaigoje, Viešpats Jėzus palieka savo mokiniams paskutinius paliepimus, tarp kurių yra ir melstis Jo vardu: „Ir ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Jei ko prašysite manęs mano vardu, aš padarysiu“ (Jn 14, 13-14). „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos tai jums. Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 23-24).

Apaštalai iš dalies jau žinojo Jėzaus vardo galią ir iki Jo prisikėlimo: Jo vardu gydydavo ligonius ir išvarinėdavo demonus. Tačiau ypač po Jėzaus prisikėlimo Apaštalų darbuose ir Naujojo Testamento laiškuose mes matome beribį apaštalų pasitikėjimą Viešpaties Jėzaus vardu bei didžiulę jų pagarbą Jam. Jo vardo dėka jie darė nepaprastus ženklus. Žinoma, nerandame nė vieno pavyzdžio, kuris mums nusakytų, kokiu būdu jie meldėsi naudodami Viešpaties vardą, bet yra tikra, kad jie tai darė.

Pirmieji krikščionys nurodo save kaip „tuos, kurie šaukiasi Viešpaties vardo” (plg. Apd 9, 14; Apd 9, 21; Apd 22, 16; 1 Kor 1, 2; 2 Tim 2, 22). Čia svarbu pabrėžti, kad „Viešpaties” vardas nebesiejamas su Jahve, bet su Jėzumi: „Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos išpažintų: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“ (Fil 2, 9-11).

Šis vardas, dėl kurio apaštalai ir krikščionys yra persekiojami (Apd 21, 13; 1 Pt 4, 14; 3 Jn 1, 7), kurį jie skelbia (Apd 4, 10; Apd 4, 17-18; Apd 5, 28; Apd 5, 40; Apd 8, 12; Apd 8, 16; Apd 9, 15) ir kurio šaukiasi (Apd 2, 21; Apd 9, 14; Apd 22, 16), yra visą laiką Jėzaus vardas, neatskiriamas nuo Jo asmens. Tardami vardą, mes mąstome ne apie žodį, bet apie asmenį, kurį tuo žodžiu pavadiname. Jėzaus vardas, angelo ištartas Mergelei Marijai Apreiškimo akimirką, reiškia „Dievas gelbsti“. Kai tariame šį vardą, pažįstame Jį tokį, koks Jis yra, bendraujame su Juo, stojame Jo akivaizdoj.

Jėzaus vardo tarimas sukelia Jėzaus galią (Apd 3, 6; Apd 4, 7; Apd 4, 10; Apd 4, 30; Apd 10, 43; Apd 16, 18; Apd 19, 13; Lk 9, 49; Lk 10, 17). Bet toks maldavimas, kad pasiektų veiksmingumą, iš prašančiojo reikalauja tikėjimo. Evangelijoje pagal Matą prisimename šimtininko tvirtą tikėjimą (plg. Mt 8, 5-13), o štai Apaštalų darbuose randame žydų egzorcistų nesėkmingą bandymą pasinaudoti Jėzaus vardu: „Kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgindavo piktųjų dvasių apsėstiesiems prišaukti Viešpaties Jėzaus vardą, sakydami: ‚Aš jus saikdinu per Jėzų, kurį skelbia Paulius‘. Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs. Bet piktoji dvasia jiems atšovė: ‚Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?‘ Ir žmogus, turįs nelabąją dvasią, užpuolė juos, apgalėjo vienus bei kitus ir taip nutąsė, jog jie nuogi ir sužaloti turėjo bėgti iš anų namų. Tatai sužinojo visi žydai ir graikai, gyvenantys Efeze. Visus pagavo baimė, o Jėzaus vardas buvo išaukštintas (Apd 19, 13-17). Taigi Jėzaus vardas nėra koks nors burtažodis ar talismanas, kurį ištarus įvyksta stebuklas. Tik turint tikėjimą į Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, šis vardas gali atitolinti demonus ir keisti žmogaus gyvenimą.

Teismo dieną išganymas taip pat gali priklausyti ir nuo to, ar buvo šauktasi Jo vardo: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas“ (Rm 10, 9).

Po Evangelijų ir Naujojo Testamento raštų, pirmoji užuomina apie Jėzaus vardo svarbumą yra aptinkama II a. pradžioje, Hermo knygoje „Ganytojas”: „Sūnaus vardas yra didis ir begalinis, ir būtent Jis palaiko visą pasaulį”.

Taigi, Apreiškimo dėka gimsta nauja maldos forma, kurios esminis elementas yra vardas „Jėzus”. Kaip toliau matysime, Bažnyčios tradicijoje ši trumpa malda įvairuoja, tačiau tai, kas išlieka joje nepakitę, yra būtent „Jėzaus” vardas. Reikia taip pat pabrėžti, kad Rytų Bažnyčios tradicijoje neįprasta kartoti tik vieną „Jėzaus” vardą, kaip tai buvo daroma viduramžiais Vakaruose. Šventas vardas yra galingas, pilnas dvasinės energijos, todėl jį būtina „atskiesti” kitais žodžiais, nes kitaip, Rytų Bažnyčios manymu, vardo dažnas tarimas gali kurti vidinės įtampos būseną.

III. Pirmieji hesichastai

Kaip minėjau pirmoje dalyje, hesichastas yra tas, kuris maldoje ir vienumoje siekia širdies ramybės, nes graikiškas žodis „hêsychia“ reiškia ramybę. Hesichasmo istorijos pradžia prasideda Egipto ir Gazos dykumose. Ankstyvieji vienuoliai stengėsi išlaikyti „Dievo prisiminimą” arba dėmesingumą dieviškai Apvaizdai kiekvienu momentu ir kiekvienoje vietoje – ne tik per liturginę maldą bažnyčioje, bet ištisą dieną. Pasak jų, „vienuolis, kuris meldžiasi tik tada, kai atsistoja chore melstis, iš tikrųjų visiškai nesimeldžia”.

Kasdienis Dykumos tėvų ir motinų užsiėmimas buvo paprastas rankų darbas, pavyzdžiui, pintinių arba nendrinių kilimėlių pynimas. Kad dirbdamas išlaikytų „Dievo prisiminimą”, vienuolis buvo raginamas kartkartėmis ištarti Šventojo Rašto trumpas ištraukas. Tokios frazės kartojimas buvo vadinamas „monologo malda” (gr. „mónos“ – vienas + „lógos“ – žodis). Pasitelkdamas „monologo maldą”, vienuolis kartu su išoriniu rankų darbu galėjo praktikuoti ir vidinę maldą.

Dažnam kartojimui buvo naudojamos įvairios formulės. Vienas vienuolis kartojo 50 (51) psalmės eilutę: „Pasigailėk manęs, Dieve; iš savo gerumo”; kitas nuolat tarė žodžius: „Dieve, ateik man padėti. Viešpatie, skubėk manęs gelbėti”. Pirmųjų Dykumos tėvų pasakojimuose yra keletas maldų, kuriose minimas Jėzaus vardas, tačiau šiam vardui dar neskiriama ypatinga reikšmė, jis dar nėra tapęs svarbiu pamaldumo akcentu.

Pirmasis krikščionių atsiskyrėlis, pasirinkęs gyventi Egipto dykumoje, buvo šv. Paulius Tėbietis, gyvenęs III a. pab. ir IV a. pr. Pradėjo ir baigė vienas. Neturėjo nė vieno mokinio. Nepaliko jokio užrašyto žodžio. Remdamiesi šv. Jeronimu († 420), žinome, kad Paulius buvo iš pasiturinčios egiptiečių šeimos. Būdamas krikščionis, pabėga į dykumą, kad išgelbėtų tikėjimą ir gyvybę, nes III a. antroje pusėje prasidėjo imperatoriaus Decio persekiojimas. Buvo reikalaujama, kad kiekvienas asmeniškai dalyvautų pagoniškose apeigose. Kas paklusdavo, gaudavo pažymą ir galėdavo ramiai gyventi. Nemažai krikščionių, saugodami gyvenimą, priima imperatoriaus iškeltas sąlygas. Paulius, nepagarbinęs pagoniškų dievų, gelbstisi pabėgdamas į dykumą. Netrukus imperatorius Decio, kovodamas su gotais, žūva. Persekiojimai aprimsta. Bet Paulius nusprendžia negrįžti. Dykuma ir vienuma jį užkariavo. Jautėsi esąs savo vietoje. Miestas, šeima ir materialus gerovė jo nebedomino. Kalnuota vietovė, šaltinėlis bei keletas vaismedžių tampa jam džiaugsmo ir palaimos pasauliu. Čia Paulius išbūna apie 60 metų ir miršta senyvo amžiaus.

Savotiškas šventasis: bus laikomas pirmuoju krikščioniu eremitu, nesirūpinančiu, kad čia būtų dar ir antras; nežinoma mirties data; nė vienas jo žodis nepasiekia mūsų. Taigi tylus, hasichastinis žmogus. Tačiau nepaisant to, Bažnyčia ir ypač Dykumos tėvai jį prisimena. Yra žinoma, kad šv. Antanas Egiptietis, vienuoliško gyvenimo pradininkas, buvo nuėjęs jo aplankyti. Nuėjęs dar kartą po kelerių metų, jau neberado jo gyvo. Tad ir į susitikimą su mirtimi šv. Paulius Tėbietis ėjo vienas, niekam nežinant, kada ir kaip.

Jėzaus maldos pradininku yra laikomas šv. Antanas Egiptietis, kuris buvo šv. Pauliaus Tėbiečio bendraamžis. Apie jo gyvenimą Egipto dykumoje mes sužinome iš šv. Atanazo († 373), Aleksandrijos vyskupo, IV a. parašytos knygos „Antano gyvenimas”. Antano maldos praktika skleidžiasi vienumoje ir yra sudaryta iš trumpo sakinio arba tik vieno žodžio. Jis randa džiaugsmą varde To, kurį myli. Šventasis pasakoja: „Kiekvieną kartą (demonai) mane paskelbdavo šventuoju, bet aš juos nugindavau Viešpaties vardu”. Gydydavo ligonius ir išvarinėdavo demonus, kaip ir apaštalai, Jėzaus Kristaus vardu. Paskutiniuose jo žodžiuose, pasakytuose dviem savo mokiniams, galime atrasti Jėzaus maldos užuomazgą: „Kvėpuokite visada Kristumi ir tikėkite Juo”.

Šv. Evagrijus Pontietis, gyvenęs IV a. pab. Jėzaus maldos slėpinius taip pat lukšteno Egipto dykumose. Bažnyčios tradicija jam suteikė „dykumos teologo” vardą. Prieš pasitraukdamas į dykumą, mokėsi pas labai įtakingus Kapadokijos tėvus – šv. Bazilijų Cezarietį († 379) ir šv. Grigalių Nysietį († 395). Evagrijus mums paliko nemažai įvairių raštų ir dvasinių pamokymų, tarp kurių randame ir „Vienuoliško gyvenimo apibendrinimą, kuris moko kaip reikia praktikuoti askezę ir širdies ramybę”. Tai yra tradicinis mokymas, kurį mums perduoda autorius, gavęs jį iš egiptiečių vienuolių, ypač iš šv. Makarijaus Didžiojo († 390). Pagal šį veikalą, vienuolis yra: tasai, kuris paliko bet kokią šio pasaulio materialią tikrovę ir pasirenka ramybę; negodus; apsiriboja lengvu ir paprastu maistu; yra dėmesingas vargšams; rengiasi kukliai; labiau vertina sielos, ne kūno poilsį; turi neturtingą celę; nesusitikinėja dažnai su savo draugais; bijo nupuolimo ir nuolat yra savo celėje; ieško vienumos; dirba rankų darbą; jeigu nepavyksta gyventi širdies ramybėje, tai ieško gyventi bent nuošalioje vietoje ir toliau nuo gimtinės, nes kiekvienas krikščionis po krikšto tampa svetimas šiam pasauliui; galvoja apie savo mirtį ir paskutinį teismą; neperlenkdamas lazdos moka pasninkauti; yra maldos žmogus, mokantis budėti ir dėmesingai melstis.

„Traktate apie maldą“ Evagrijus kviečia maldos metu išlaikyti intelektą nebylų ir kurčią, laikytis toli nuo visų minčių, nesileidžiant į jokias kalbas su jomis. Hesichastai tai pavadins „širdies budėjimu”. „Tavo dvasia blaškosi maldos metu? – klausia Evagrijus ir pats atsako – tai todėl, kad ji nesimeldžia taip, kaip vienuoliui priderėtų melstis; tavo dvasia dar yra pasaulyje ir ji tebesirūpina puošti išorę”. Vienuolio malda – tai malda minčių nuogume, be jokio išsiblaškymo, ieškant susitelkimo ir vienybės savyje.

Kitas Dykumos tėvas šv. Arsenijus, kilęs iš turtingos Romos senatoriaus šeimos, gyveno IV a. pab. ir V a. pr. Sulaukęs apie 40 metų ir gyvendamas imperatoriaus rūmuose, patyrė dvasinę krizę. Prašydamas Dievo parodyti jam kelią į išganymą, vieną dieną išgirdo slėpiningą atsakymą: „Arsenijau, pabėk nuo žmonių ir būsi išgelbėtas”. Paraidžiui klausydamas patarimo, išplaukė į Aleksandriją, o iš ten nukako į Scetos bendruomenę Egipto dykumoje. Gyvendamas kaip eremitas, dar kartą kreipėsi į Dievą ta pačia malda ir išgirdo balsą, kuris jam patarė: „Arsenijau, pabėk nuo pasaulio, pasilik tyloje ir siek vidinės ramybės“. Šis Apvaizdos patarimas – pabėk, tylėk, nurimk – taps daugelio hesichastų gyvenimo pagrindu. Pasitraukimas nuo pasaulio, tyla ir vidinė ramybė yra trys visų laikų vienuoliško gyvenimo išraiškos.

VI a. pr. Gazos dykumoje du egiptiečių kilmės vienuoliai šv. Barsanufijus ir šv. Jonas Pranašas buvo vieni iš pirmųjų Jėzaus maldos skleidėjų. Likdami ištikimi egiptietiškai tradicijai, kuri atmeta vieną monologo formulę, jie taip pat pasiūlo įvairias maldos formules, pavyzdžiui: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs!”, arba „Jėzau, padėk man!”, taip pat „Mokytojau Jėzau, apgink mane ir ateik pagelbėti mano silpnumui!”. Jų mokinys šv. Dorotėjus apie 540 m. įkuria vienuolyną netoli Gazos. „Mokymuose” ir ypač „Dositėjo gyvenime” Dorotėjus moko Dositėją pastoviai pakaitomis kartoti dvi formules: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs!” ir „Dievo Sūnau, padėk man!”.

Taigi tai, ką mes vadiname „standartine” Jėzaus maldos forma, pirmą kartą aiškiai buvo paminėta VI a. Gazos vienuolių. Kita vertus, Jėzaus malda greičiausiai buvo žinoma ir Egipto dykumoje, nors negalima tvirtinti, kad ji gimė būtent tenai.

IV. Sinajaus mokykla

Sinajaus mokykla suklesti V-VIII a. Ji įsikuria Sinajaus dykumoje, prie Mozės kalno. Šios mokyklos tėvai – šv. Nilas Sinaitis, šv. Diadochas Fotikietis, šv. Hesichijas, šv. Jonas Klimakas ir šv. Filotėjus Sinaitas – kreipia ypatingą dėmesį minčių prižiūrėjimui ir pabrėžia vidinės ir išorinės ramybės reikalingumą.

Kai kas, deja, tik Sinajui priskiria ankstyvąją Jėzaus maldos tradiciją. Tai nėra visiškai teisinga, nes Sinajaus mokykla yra tik vienas iš keleto centrų, kur tokia malda minima ankstyvuosiuose liudijimuose. Seniausi šios maldos įrodymai, kaip matėme prieš tai, aptinkami ne Sinajuje, bet Egipte ir Palestinoje. Ši mokykla tik atliko svarbų vaidmenį perduodant Jėzaus maldos tradiciją. Taigi, dabar pažvelgsime į kai kurių Sinajaus pusiasalyje gyvenusių vienuolių mokymą.

Šv. Diadochas Fotikietis gyveno V a. Beveik nieko nežinoma apie jo kilmę. Manoma, kad jis buvo šv. Evagrijaus Pontiečio mokinys. Tad, greičiausiai, prieš tapdamas Fotiko vyskupu, didesnę savo gyvenimo dalį praleido tarp Egipto ir Sinajaus vienuolių. Jėzaus malda užima pagrindinę vietą Diadocho mokyme. Jis klausia, kaip mūsų išsklaidyta mintis galėtų būti suvienyta? Kaip mūsų neramus protas galėtų pasiekti ramybę, susitelkti? Štai jo atsakymas: „Kai mes uždarėme visus minčių išėjimus Dievo prisiminimu, intelektas primygtinai iš mūsų reikalauja kokios nors užduoties, kuri patenkintų jo veiklos poreikį. Kad pasiektume minėtą tikslą, turime jam nieko neduoti, išskyrus maldą: ‚Viešpatie Jėzau‘. Tegul intelektas nuolat susikaupia ties minėta fraze savo vidinėje šventovėje su tokiu intensyvumu, kurio nenutrauktų jokie intelekto vaizdai. Dabar siela gauna malonę dalintis savo meditacija ir kartoti žodžius „Viešpatie Jėzau”.

Jėzaus malda – tai būdas „sergėti” protą ir širdį. Paminėtina, kad tai žodinė malda. Tačiau vardo šaukimasis yra toks trumpas ir paprastas, kad padeda ieškančiajam pranokti žodžių kalbą ir pasiekti gyvąją Dievo tylą. Girdamas bevaizdę ir bežodę maldą, šv. Diadochas Fotikietis padarė pažangą, nes pasiūlė praktinį tokios maldos metodą. Jo veikalas „Gnostiniai skyriai” – apjungiantis vardo pamaldumą, monologinį kartojimą ir minčių „išsklaidymą” – žymi svarbų posūkį Jėzaus maldos istorijoje. Deja, nėra aišku, ar Diadochas norėjo, kad po žodžių „Viešpatie Jėzau” eitų kas nors daugiau, pavyzdžiui, žodžiai „pasigailėk manęs”. Tikra tai, kad jis nesiūlė kartoti vien tik „Jėzau”.

Be abejo, vienas iškiliausių Sinajaus mokyklos atstovų yra šv. Jonas Klimakas. Jis vadinamas Klimaku dėl savo pagrindinio veikalo „Rojaus kopėčios” (gr. kopėčios yra „klimax“). Jonas yra garsus VII a. Sinajaus vienuolyno abatas. Žinios apie jo gyvenimą yra kuklios. Nieko nežinoma apie jo tėvynę ir šeimą. Atrodo, kad dar būdamas jaunas pasirinko vienuolišką gyvenimą ir buvo abato Kankinio mokinys. Sulaukęs garbaus amžiaus buvo išrinktas Sinajaus vienuolyno abatu. Mirė antroje VII a. pusėje.

Šv. Jono mokymą apie hesichastinę maldą randame jau minėtame veikale „Rojaus kopėčios”: „Kas vis dar yra įklimpęs tarp aistrų, tas negali mestis į dialogą su Dievu, nes rizikuotų taip pat kaip tas, kuris pultų plaukti apsirengęs su drabužiais. Hesichasto arba atsiskyrėlio celė apriboja jo kūną, ir ten, viduje, suteikia pažinimo erdvę. Kas, dar būdamas apsiaustas aistrų, norėtų pradėti laikyti save hesichastu, tas būtų panašus į jūrininką, kuris šoktų per laivo bortą tikėdamas, be pavojaus, pasiekti sausumą, vien tik kabindamasis į paprastą medinę lentą. Tik tas, kas kovojo su blogiu ir turėjo dvasios vedlį, galės patirti širdies ramybę. (...) Aš pats mačiau, ką reiškia būti hesichastais: nedarė nieko, o vien tik kurstė Dievo troškimo ugnį, prisipildydami ir niekada nesijausdami pilni; prijungdami pastoviai ugnį prie ugnies, meilę prie meilės, troškimą prie troškimo. Hesichastas yra angelas žemėje. Jis, išsilaisvindamas iš nuobodulio ir iš silpnadvasiškumo, savo maldoje rašo ant troškimo lapo tobulas raides, kurios išreiškia jo meilės įsipareigojimą. Buvo hesichastas, kuris šaukdavo: ‚Dieve, mano širdis pasirengusi‘. Buvo hesichastas, kuris sakydavo: ‚Aš miegu, bet mano širdis budi‘. (...) Jeigu išmokai šio meno, tai suprasi apie ką kalbu. Kaip tau aiškinau: iš aukšto bokšto budėk, ir tada galėsi atskirti kaip, kada ir iš kur, kiek ir kokie vagys atslenka į vynuogyną vogti vynuogių. Kas nepailsta saugoti, atsikelti ir melstis, tas bus ramus, stebėdamas drąsiai savo darbą“.

Taigi, šv. Jonas Klimakas pasako, kad siekiant tobulumo maldoje, reikia turėti nemažai kantrybės ir nuolankumo, tam, kad sugebėtume dėmesingai tarti maldos žodžius. Tad šioje vietoje yra svarbu pabrėžti, kad kiekvienas susitikimas su Dievu yra malda, tačiau ne kiekviena malda yra susitikimas su Dievu. Iš tikro daugelis meldžiasi be pasiruošimo ir be didelio noro bendrauti su Dievu. Bet tada nesimeldžiama, nes malda yra atliktas veiksmas, bendradarbiaujant žmogui ir Dievui. Evangelijoje pagal Matą, Jėzus mus perspėja: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘ – įeis į dangaus karalystę“ (Mt 7, 21); tai suprasdamas apaštalas Paulius Korinto bendruomenei rašo: „Aš melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu“ (1 Kor 14, 15).

Visų pirma širdies malda yra kurstoma trumpomis, paprastomis maldomis. Dabartinėje daugiažodėje kultūroje ypač svarbu tai suprasti. Tad šv. Jonas Klimakas sako: „Tavo malda turi būti labai paprasta. Nesistenk daug pasakyti. Kol ieškosi žodžių, dvasia išsiblaškys. Dangiškasis Tėvas dažnai negali atsispirti nuolat kartojamiems mažo vaiko žodžiams. Vienas žodis muitininko lūpose sutaikė jį su Dievu; vieno pilno pasitikėjimo prašymo užteko išgelbėti lupikautojui. Kai maldoje daug kalbama, siela apsunkinama visokiais blaškančiais vaizdiniais ir pamaldumas dingsta. Maldoje reikia labai mažai, gal net pasakyti tik vieną žodį, tada siela bus susikaupusi. Ar jaustum šiame maldos žodyje ypatingą paguodą, ar ypatingą prislėgtumą, pasilik su juo“. Šis jo patarimas apie trumpą maldą arba net vieną žodį yra naudingas kai dirbame fizinį ar protinį darbą. Kartkartėmis ištartas su meile vienas žodis, pavyzdžiui „Jėzus“, atnaujina mūsų bendrystę su Viešpačiu.

Hesichastinės maldos sujungimas su Jėzaus vardu ir su kvėpavimu pirmą kartą atrandamas būtent pas šv. Joną Klimaką: „Širdies ramybė yra buvimas priešais Dievą, pastovioje adoracijoje. Melskitės taip, kad Jėzaus prisiminimas būtų sujungtas su jūsų kvėpavimu ir tada žinosite vidinės ramybės vertę”. Tačiau būtina priminti, kad neturint patyrusio dvasios tėvo, yra labai pavojinga derinti kvėpavimą su maldos žodžiais, nes tada Jėzaus malda gali atnešti daugiau žalos, negu naudos. Jėzaus maldą geriausia yra kalbėti neprisirišant prie jokio fizinio metodo, nes esmė yra ne kvėpavimas ar kūno padėtis, bet tikėjimas, kuris išreiškiamas nuolankumu ir dėmesingu maldos žodžių tarimu.

V. Konstantinopolio bendruomenės

Užgimus islamui, Bizantija greitai prarado Egiptą, Siriją, Palestiną ir kitas rytines provincijas. Hesichastai ėmė burtis bendruomenėse, o šios – Konstantinopolyje (dabar Stambulas). Bene įtakingiausia bendruomenė susiformavo Konstantinopolio Studijaus vienuolyne. Ši bendruomenė buvo svarbi atsvara krikščionybės hierarchams, visų pirma – patriarcho institucijai.

Įtampa tarp vienuolių ir dvasininkų hierarchų yra labai reikšminga Bizantijos dvasinėje istorijoje. Pirmieji – praktikai, antrieji – teoretikai. Pirmieji siekia mistinių išgyvenimų ir praktinio artėjimo prie Dievo per Jėzaus maldą, antrieji narplioja sudėtingus teologinius klausimus ir formuoja dogmas visuotiniuose sinoduose. Pirmieji meldžiasi, antrieji skelbia dogmas. Konstantinopolyje susiformavo abiejų stovyklų centrai: Studijaus vienuolyno bendruomenė ir Konstantinopolio patriarcho rezidencija.

Taigi, Jėzaus malda išplinta taip pat ir Konstantinopolio vienuolynuose, kur pagrindinis šios maldos atstovas buvo šv. Simeonas Naujasis Teologas, gyvenęs X a. pab. ir XI a. pr. Jis, būdamas vienuoliškos bendruomenės narys, kartu buvo savitu atsiskyrėlio keliu žengiantis mistikas, savo mistinius potyrius sudėjęs į įstabius himnus. Pravardę „Naujasis Teologas” iš pradžių gavo iš oponentų, bet gan greitai jį taip pradėjo vadinti ir jo mokiniai, kurie matė jame šv. Jono Evangelisto, kontempliatyvios tradicijos, atkūrėją.

Nebuvo lengvas jo gyvenimas. Tapęs vienuolyno vyresniuoju, stengėsi nuoširdžiai ir ištikimai siekti vienuoliško tobulumo. Jis tvirtino, kad krikščionis pilnai nepuoselėja krikšto malonės iki tol, kol nesuvokia Šventosios Dvasios buvimo ir neregi šlovingosios Dievo šviesos. Be šio vidinio brendimo yra per drąsu statyti krikšte savo krikščioniškąjį veikimą bei vykdyti išrišimo ir surišimo tarnystę. Bažnytinei valdžiai tie žodžiai, be abejo, nepatiko, tad 1009 m. Šventasis Sinodas jį išsiuntė į tremtį, Chrisopolį (dabar Scutari). Gan greit nuosprendis buvo peržiūrėtas ir Simeonui buvo suteikta galimybė grįžti į Konstantinopolį, bet pastarasis, atrestauravęs seną eremityną, su keletu mokinių liko ten gyventi iki mirties. Būtent šiame laikotarpyje, gyvendamas Chrisopolyje, jis parašo daugiausia raštų bei tampa žymus savo stebuklais ir pranašystėmis.

Dabar pateiksiu ištrauką iš jo veikalo „Trys maldos būdai”: „Egzistuoja trys dėmesingumo ir maldos būdai. Jų dėka siela gali kilti ir daryti pažangą arba kristi ir žūti. Kas naudoja šiuos metodus tinkamu būdu ir laiku, tas daro pažangą, o kas juos praktikuoja netinkamai ir neišmintingai – tas pasiklysta.

Dėmesingumas ir malda yra sujungti neatskiriamai kaip kūnas su siela. Dėmesingumas eina priekyje ir seka priešo judėjimą kaip priešakinis būrys. Jis pirmasis pradeda kovą su nuodėme ir blogomis mintims, kurios norėtų įžengti į sielą. Malda seka jo pėdomis, naikindama ir griaudama visas klastingas mintis, prieš kurias dėmesingumas pradėjo kovą. Vien tik dėmesingumas nėra įgalus jas sunaikinti.

Nuo šio mūšio su piktomis mintimis, vadovaujant dėmesingumui ir maldai, priklauso sielos gyvenimas. Naudodamiesi dėmesingumu galime apvalyti maldą ir daryti pažangą. O jeigu nepasitelkiame į pagalbą dėmesingumo tam, kad apsaugotume jos švarumą ir paliekame ją be priežiūros, tai tada malda tampa užteršta, o mes tampame netinkami tarnai.

Šios yra pirmojo būdo savybės: žmogus pradeda melstis; pakelia rankas, akis ir mintis į dangų; mąsto apie Dievą; įsivaizduoja dangaus gėrybes, angelų pulkus bei šventųjų buveines; žodžiu, sujungia visa tai, ką sužinojo iš Šventojo Rašto, ir maldos metu prie viso to stabteli, ragindamas savo sielą trokšti Dievo ir Jo meilės. Jam pasitaiko šioje būsenoje išlieti ir ašaras. Tačiau, jei jis seks tik šį maldos būdą, gali nutikti, kad pamažu jo širdis išpuiks, ir jis pradės manyti, kad tai, ką jis patiria, ateina iš Dievo malonės, ir jis pradės prašyti Dievo leisti jam pasilikti visą laiką toje būsenoje. Tačiau tai yra paklydimo ženklas. Gėris, kuris nėra atliktas kaip turi būti, nebėra daugiau gėris.

Jei šis žmogus renkasi vienumos gyvenimą, tai jis sunkiai išvengs išprotėjimo. Ir jeigu netyčia taip nenutinka, tai jam nepavyks pasiekti pažangos ir ramybės. Šis būdas turi savyje ir kitą nukrypimo pavojų: žmogus gali matyti kūno akimis šviesas ir spindėjimą, jausti nuostabius kvapus, girdėti garsus ir panašius dalykus. Vieni, viso to apimti, lieka savo pamišime ir pradeda bastytis iš vienos vietos į kitą; kiti, sumaišę velnią su šviesos angelu, lieka apgauti, ir net tampa nepataisomi, atmesdami savo brolių perspėjimus. Dar kiti, sukurstyti velnio, nusižudė: kas nušokdamas nuo skardžio, kas pasikardamas...

Tačiau kas turi sveiką nuovoką, tas lengvai supras, koks gali būti pavojus šio pirmo dėmesingumo ir maldos būdo, kada jis yra laikomas kaip vienintelis būdas gyvenimo kelyje. Net jei kažkas ir išvengia šių pavojų, nes gyvena bendruomenėje, o ne kaip eremitas, težino, kad nesugebės žengti žingsnio į priekį dvasiniame gyvenime.

Šis yra antras dėmesingumo ir maldos būdas: besimeldžiantysis atitraukia protą nuo jausmingų objektų ir susitelkia savyje; prižiūri jausmus ir sutelkia savo mintis taip, kad jos nustoja klaidžiojusios tarp pasaulio tuštybių. Kartais patikrina savo mintis, kartais stabteli apmąstyti žodžius, kuriuos ištarė jo lūpos; kartais sustabdo mintį, kada sužavėtas velnio nuklysta prie kažko nuodėmingo ir beprasmiško; kartais, nugalėtas kokios nors aistros, su didžia kančia ir pastanga kovoja sugrįžti į save. Šio būdo ypatumas yra tai, kad viskas vyksta galvoje: mintys kovoja prieš mintis. Šioje kovoje su savimi negalima rasti ramybės, nei laiko dorybių praktikavimui. Šis būdas prilygsta kovai su priešais naktį: tamsoje jis girdi jų balsus, patiria jų smūgius, bet aiškiai nemato, kur jie yra, iš kur ateina ir dėl kokios motyvacijos jie jį puola. Tamsa, kuri apgaubia jo protą, audra, kuri šėlsta jo mintyse yra priežastys, kurios trukdo įžvelgti šio nukrypimo šaltinį, pabėgti nuo priešų bei demonų pinklių ir atpažinti jų smūgius. Jei dar šalia viso to yra apimtas puikybės, manydamas, kad jau sugeba budėti savyje taip, kaip reikia, tai tada bergždžiai vargsta. Išpuikėlis niekina ir kritikuoja kitus, o save giria, laikydamas save tinkamu būti žmonių ganytoju ir vedliu, taip tapdamas panašus į aklą, kuris nori vesti kitus aklus.

Taigi tokios yra antro dėmesingumo ir maldos būdo ypatybės. Kas nori pasiekti išganymą, su rūpesčiu pažvelgs į save ir mokės atpažinti žalą, kuri kelia pavojų jo sielai. Nežiūrint tai, šis būdas yra geresnis negu pirmas, panašiai kaip mėnulio pilnatis naktį yra geriau už naktį be mėnulio.

Trečias būdas yra nuostabus, tačiau sunkiai paaiškinamas. Kartu sunkus ir neįtikėtinas tam, kas niekada šio būdo nepraktikavo, ir galbūt net atmeta kaip neįmanomą įgyvendinti. Iš tikro, mūsų laikais yra sunku sutikti ką nors bepraktikuojant šį dėmesingumo ir maldos būdą. Reiktų manyti, kad ši palaiminta dovana mus apleido kartu su paklusnumu.

Jei nori pasiekti išganymą, pradėk tokiu būdu: įkurk savo širdyje tobulą paklusnumą savo dvasios tėvui, gryna sąžine atlik kiekvieną darbą Dievo akivaizdoje. Tavo sąžinės pareiga Dievui išreiškiama tokio veiksmo nedarymu, kuris, pagal tavo sąžinę, nėra malonus ir priimtinas Dievui. Savo dvasios tėvo atžvilgiu daryk tik tą, ką jis tau pasakys: nenorėk daryti nieko daugiau ir nieko mažiau iš to ką jis tau patars, eik pagal jo valios ir intencijos vedimą. Bendraudamas su žmonėmis nedaryk nieko, ko ir pats nenorėtum, kad tau darytų. Santykyje su daiktais tavo pareiga yra išlaikyti gryną sąžinę, naudojant juos tinkamai; sakydamas daiktus, turiu mintyje valgį, gėrimus ir drabužius.

Sekdamas šiuos patarimus, tu paruoši tvirtą ir tiesų kelią link trečio dėmesingumo ir maldos būdo. Proto nužengimas į širdį yra šio būdo esmė. Kai meldiesi, atkreipk dėmesį į širdį, neatsitolindamas nuo jos, peržvelk visus jos jausmus ir iš širdies gilumos leisk kilti tavo maldai Dievop. Kada mąstymas, gyvendamas širdyje, pradeda mėgautis Dievo gerumu ir jaučiasi pripildytas didžios palaimos, tada jis jau nebenorės daugiau palikti tos vietos, bet kontempliuos širdies gelmes ir ten liks ieškodamas bei atitolindamas tas mintis, kurias pasėjo demonas. Kas nepažįsta ir neišbandė šio būdo, tas jį laikys sunkiu ir gniuždančiu. Tačiau kas paragaus jo saldumo ir mėgausis širdies gelmėse, tas ištars apaštalo Pauliaus žodžius: ‚Kas gali mus atskirti nuo Kristaus meilės?‘.

Taip pat laikykis šių trijų patarimų: būk laisvas nuo bet kokio rūpesčio, ne tik blogo ir tuščio, bet taip pat ir gero. Saugok savo sąžinę taip, kad ji tau nepriekaištautų. Atsitolink nuo kiekvieno aistringo prisirišimo, kad neturėtum jokio palinkimo tam, kas priklauso pasauliui. Išlaikyk dėmesingumą savyje, tada mąstymas įgys sugebėjimą atitolinti klastingas mintis, kad ir iš kur jos pasirodytų, dar prieš joms įgaunant tvirtumą, jas išsklaidydamas maldos žodžiais: ‚Viešpatie Jėzau, pasigailėk manęs!‘.

Pirmas ir antras dėmesingumo ir maldos būdai neveda žmogaus į tobulumą. Norėdami pastatyti namą, mes nepradedame nuo stogo, bet nuo pamatų; pirma pastatom pamatus, paskui pradedame mūryti ir pabaigoje iškeliame stogą. To paties reikia ir dvasiniam pastatui: visų pirma, pastatom pamatus, budėdami širdyje ir apvalydami ją nuo aistrų; tada mūrijame sienas atmušdami, kaip galima anksčiau, priešo antpuolius, kuris puola pasitelkdamas jausmus; tai atlikę, galime iškelti rankas stogo statymui, pilnai atmesdami viską tam, kad visiškai pasišvęstume Dievui. Tokiu būdu galėsime užbaigti mūsų namą Jėzuje Kristuje, kuriam garbė per amžius. Amen“.

Taigi, toks yra šv. Simeono Naujojo Teologo mokymas. Čia yra svarbu pabrėžti, kad tie, kurie skiria daugiau laiko Jėzus maldai vienumoje ir neturi dvasios tėvo, turi vengti bet kokio troškimo kažką tai antgamtiško patirti. Tik nusižeminimas ir dėmesingumas maldos žodžiams, mus apsaugo nuo puikybės ir piktosios dvasios, kuri trokšta mus klaidinti ir atitraukti nuo maldos. Dykumos tėvų posakiuose dažnai raginama nepasitikėti visokeriopais religiniais patyrimais. Pasakojama, jog vienas vienuolis gundymų akimirką savo celėje išvydo demonus, tačiau visiškai jų nepaisė. Velnias suprato šitaip nieko nepešiąs ir pats jam pasirodė tardamas „Aš esu Kristus“. Į jį žvilgtelėjęs atsiskyrėlis užsimerkė. Tada velnias sako: „Aš esu Kristus, kodėl gi užsimerkei?“ Vienuolis jam atsakė: „Verčiau jau neregėsiu Kristaus šiame gyvenime, kad regėčiau kitame“. Sulig šiais žodžiais velnias pranyko.

Dykumos tėvai ir motinos nestokojo nuovokos apie žmonių imlumą toli gražu ne iš Dievo kylančioms religinėms patirtims, kurios skleidžiasi apgaulingais Dievo vaizdiniais bei melagingomis įžvalgomis į Šventąjį Raštą. Buvo būgštaujama, kad šie patyrimai vienuolį neįkvėptų minties, esą Dievas jį išskyrė iš kitų tarpo ir jis yra pranašesnis ir šventesnis už kitus. Net ir neabejodami dieviška patyrimo kilme dykumos asketai į tai žiūrėdavo labai atsargiai, mat kildavo grėsmė, kad jį patyręs žmogus įpuls į puikybę.

VI. Atono Kalnas

IX–X a. vienuolystės centras iš Konstantinopolio persikėlė į Atono Kalną. Konstantinopolyje liko patriarcho rezidencija, o vienuoliai, persikeldami į Atoną, dar labiau pabrėžė distanciją tarp mistinės vienuolių teologijos ir dogminės hierarchinės teologijos. Maža to, Atono vienuoliai greitai išsikovojo tiesioginį pavaldumą ne Konstantinopolio patriarchui, bet Bizantijos imperatoriui ir susikūrė savivaldą, o patį Atoną pavadino „vienuolių respublika”.

Atonu vadinamas vienas iš trijų maždaug 60 km ilgio ir 8-12 km pločio Chalkidikės pusiasalių, šaunančių gilyn į Egėjo jūrą. Atono, kaip vienuolių respublikos, oficiali pradžia laikoma 963 m., kai Atanazo Atoniečio pastangomis čia iškilo Didžioji Laura (vienuolių atsiskyrėlių sąjunga). Aplink ją ilgainiui įsikūrė 20 vienuolynų, dauguma graikų, bet taip pat ir gruzinų, rusų, serbų. Visas Atono Kalnas yra skirtas Dievo Motinai. Mergelė Marija, pasak tradicijos, keliaudama į Kiprą kartu su šv. Jonu Evangelistu, čia sustojo pailsėti ir, sužavėta tos vietos grožio, paprašė Sūnaus atiduoti jai šią vietą. Maždaug nuo X a. jokia moteris nėra įžengusi į Atono kalną, čia niekas negimdė ir netgi gyvuliai nesiveisia, nes nėra patelių.

Netgi po Bizantijos žlugimo, įvykusio 1453 m., taip pat ir susikūrus Graikijos valstybei, Atonas, panašiai kaip ir Vatikanas, išsaugojo autonomiją ir savivaldą, kartu išlikdamas Rytų krikščionybės ir ortodoksijos bastionu ir židiniu.

Nuo XIV a. čia rado prieglobstį hesichasmo judėjimas. Tuo metu pagrindiniai šios maldos puoselėtojai buvo šv. Maksimo Kausohalyba, šv. Teoleptas iš Filadelfijos, šv. Grigalius iš Sinajaus, šv. Grigalius Palamas.

Šv. Grigalius iš Sinajaus pradėjo hesichasto kelią Sinajaus dykumoje XIII a. pab. Po to atvyko į Atono Kalną, ieškodamas dvasinio vadovavimo Jėzaus maldai. Iš pradžių jis negalėjo rasti nė vieno, kuris jam padėtų. Tik po ilgų klausinėjimų surado tris vienuolius, kurie turėjo šiek tiek nuovokos apie minėtą dvasingumo kryptį. Anot jo mokinio ir biografo šv. Kalisto, visiems kitiems rūpėjo „aktyvus gyvenimas”. Tad likusį savo gyvenimą Grigalius pats praktikavo ir kitus mokė Jėzaus maldos Atono Kalne.

Viename iš savo raštų Grigalius nurodo, kaip tinkamai kalbėti Jėzaus maldą: „Kai kurie tėvai mokė, kad privalu kalbėti visą maldą: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs”. Kiti patarė kalbėti tik jos dalį: „Jėzau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs” arba „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs”. Arba keisti kalbėjimo būdą: vienu metu kalbėti visą, kitu – trumpesnę formą. Nepatartina pasiduoti tingumui dažnai keičiant ir trumpinant maldos žodžius, bet kurį laiką reikia ištverti kantriai. Ir vėl, vieni moko melstis lūpomis, kiti – protu. Manau, kad abu būdai geri. Kartais protas pavargsta ir išsenka, kartodamas maldą; kitu atveju lūpos pavargsta nuo tokio darbo. Todėl pravartu naudoti abu maldos metodus – melstis lūpomis ir protu. Asmuo turi kreiptis į Viešpatį ramiai, nesiblaškydamas, kad balsas nedrumstų proto dėmesingumo ir taip nenutrauktų maldos. Pamažu protas pripras prie tokios veiklos ir, Dvasios įkvėptas, melsis savaime“.

Taigi šv. Grigalius iš Sinajaus kalba vienu metu ir apie lankstumą, ir apie tam tikrą pastovumą praktikuojant Jėzus maldą. Tai reiškia, kad šią maldą mes galime kalbėti pusbalsiu ir tyliai, priklausomai nuo aplinkybių, pavyzdžiui, besimeldžiant sėdint apima miegas, tada galime atsistoję pusbalsiu tarti „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio(-ės)“ ir po kiekvieno maldavimo persižegnoti bei pasilenkus, dešine ranka, paliesti grindis. Šią maldą nederėtų dažnai keisti. Žinoma, kai dirbame fizinį arba protinį darbą, tada galime pakeisti trumpesne malda, ištariant vieną arba kelis kartus, pavyzdžiui „Viešpatie Jėzau, pasigailėk manęs“.

Dar vienas žymus Jėzaus maldos puoselėtojas buvo šv. Maksimo Kausohalyba. Jis, gyvendamas Atono Kalne XIV a., buvo įsimylėjęs vienumą. Rašoma, kad, gindamas savo atsiskyrėlio gyvenimą, dažnai keisdavo gyvenamąją vietą ir pasitraukdamas sudegindavo savo kuklų būstą, kuriame gyveno. Tad ir gavo pravardę „kausohalyba” (gr. Tas, kuris degina palapines). Atono vienuoliams jis pasakojo, kad prašė Mergelės Marijos „dvasinės maldos” malonės. Ir vieną kartą, besimeldžiant priešais Dievo Motinos ikoną, patyrė nenusakomą širdies džiaugsmą ir šilumą, ir pradėjo nepertraukiamai kalbėti Jėzaus maldą. Yra žinoma, kad Maksimas apjungdavo maldoje Jėzaus prisiminimą su Mergelės Marijos prisiminimu, tačiau, deja, nežinome kokią konkrečią maldą jis naudojo.

Kai kas ir šiandien pataria šioje maldoje prašyti Dievo Motinos užtarimo: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, užtariant Dievo Motinai, pasigailėk manęs, nusidėjėlio(ės)“ arba „Viešpatie Jėzau, užtariant Mergelei Marijai, pasigailėk manęs“.

Jėzaus maldos išplitimui didelę reikšmę turėjo „Filokalijos“ (gr. Gėrio meilė) išleidimas, kurioje sudėti hesichastinių autorių tekstai. Šį veikalą sudarė ir 1782 m. Venecijoje išspausdino Nikodemas Agioritas ir Makarijus Korintietis. Žymiai išsamesnį Filokalijos leidimą rusų kalba (rus. „Dobrotoliubije“) 1877 m. Atono Kalne parašė šv. Teofanijus Atsiskyrėlis. Jis sąmoningai ištaisė „kūno metodo” – maldą derinti su kvėpavimu – sureikšminimus ir sumažino šio metodo vertę, taip sugrįždamas prie tradicinės askezės. Paskutinis Filokalijos leidimas, iš esmės toks pat kaip šv. Teofanijaus Atsiskyrėlio, buvo išspausdintas 1957 m. Atėnuose.

Vakarų Bažnyčios krikščionys su šia malda plačiau susipažįsta, skaitydami knygą Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui, kurią rusų emigrantai atvežė į Vakarus. Ši knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą. Tai nežinomo ruso autoriaus greičiausiai XIX a. viduryje Atono Kalne parašytas veikalas. Jame rašoma apie vieną maldininką, kuris, išgirdęs apaštalo Pauliaus kvietimą „melstis pastoviai”, nori tai suprasti ir tuo gyventi. Vienas „starec“ (rus. vienuolis senolis) jam padeda ir, nurodęs Jėzaus maldą, jam paaiškina kai kurias Filokalijos vietas. Vėliau ši Filokalijos knyga jam tampa neatskiriama kelionių vadovė, o veikiant Dievo malonei šis piligrimas pagaliau gauna pastovios maldos dovaną – Jėzaus maldos žodžiai pradeda čiurlenti lyg koks upelis jo širdyje. Savo Pasakojimuose jis taip kalba apie šią maldą: „Žiūrėdamas protu į savo širdį, įkvėpdavau lėtai oro sakydamas: Viešpatie Jėzau Kristau, po to iškvėpdavau sakydamas: pasigailėk manęs”. Maldininkas tokiu būdu išgyvena pojūčius, kurie pereina nuo malonios šilumos prie paguodos ir ramybės jausmo. Jis jaučia tokį lengvumo, laisvės ir paguodos jausmą, lyg būtų kitas žmogus, visiškai perkeistas. Degdamas meile „Jėzui ir visiems Dievo kūriniams”, lieja dėkingumo ašaras, o jo mąstymas iš neskaidraus tampa toks aiškus, kad leidžia jam be pastangų suprasti sąvokas, kurios prieš tai jam būtų atrodžiusios painios ir nesuprantamos.

Šiandien Jėzaus malda jau yra peržengusi Rytų Bažnyčios ribas. Ji praktikuojama ne tik ortodoksų vienuolių, gyvenančių Rytuose, bet taip pat vienuolių ir pasauliečių, priklausančių įvairioms krikščioniškoms bendruomenėms. Nuo karštos Egipto dykumos iki Rusijos stepių, nuo Sinajaus ir Atono vienuolynų iki miestų dykumos, Jėzaus malda yra skirtingą padėtį visuomenėje užimančių krikščionių penas.

VII. Pabaiga

Apibendrinant Jėzaus maldos istorinę raidą, reikėtų pabrėžti, kad asmeniškas dvasios tėvo arba vyresniojo vadovavimas, kalbant šią maldą, yra svari pagalba. Paklusnumas, praktikuojant šią maldą ir kitose gyvenimo srityse, Rytų Bažnyčioje yra ypač pabrėžiamas. Dykumos tėvų ir motinų posakiai pataria: „Jei matai jaunuolį, lipantį savo valia į dangų, griebk jį už kojos ir temk žemyn dėl jo paties”. „Kas gi gali būti labiau trokštamas, - klausė šv. Teodoras iš Studijos († 826), - jei ne tikras tėvas, tėvas Dieve?“. Paminėtina, kad ortodoksų šaltiniai mini ne tik dvasios tėvą – „abba“, bet ir dvasios motiną – „amma“.

Tarp pavojų, kurie grūmoja praktikuojančiam Jėzaus maldą, pats klastingiausias pavojus yra nerimas skrupulingai laikytis tam tikro maldos metodo, kuris tampa dėmesio centru, taip užmirštant atgailos jausmą ir tinkamą pagarbą Dievui. Tada pokalbis su Dievu išsigimsta į pokalbį su pačiu savimi. Dar kartą norisi pakartoti, kad nuolatinis maldos kartojimas, sekant kvėpavimo ritmą, gali būti žalingas ir fiziškai, ir psichiškai. Nors kūno padėtis šioje maldoje atlieka svarbų vaidmenį, vis dėlto ši malda negali nuvertėti iki jogos metodo ar krikščioniškos mantros. Be Šventosios Dvasios ji būtų niekas. Dvasia užtaria mus, apšviesdama širdį ir kitus jausmus. Šioje šviesoje ne tiek technika ar metodas, bet pati malda, vadovaujant Dvasiai, yra kelias į vidinę vienybę.

Jėzaus maldą galime melstis apskritai nenaudojant jokios psichosomatinės technikos. O nuolatinė arba širdies malda – kada žodžiai daugiau balsu netariami, bet išreiškiami vidumi – daugeliu atveju yra išimtinė būsena, patiriama retai ir trumpai. Širdies malda yra ypatinga Dievo malonės dovana. Todėl ji nėra įgyjama vien mechaniškai kartojant Jėzaus vardą. Tai ne vien žmogaus pastangų, bet ir dieviškos galios, veikiančios mumyse, pasekmė: „Ne aš, bet Kristus manyje” (Gal 2, 20).

Todėl krikščioniškieji Rytai vengia išskirti kurią nors vieną ypatingą techniką – privilegijuotą būdą siekti ramybės. Jie moko, kad širdies ramybės neįmanoma siekti atskirai, bet tik vienybėje su viso kito gyvenimo raiška, kuriai priklauso tikėjimas Bažnyčios dogmomis, liturginė malda, naudojimasis sakramentais, Biblijos skaitymas, įsakymų laikymasis, tarnavimas ir užuojauta artimui. Visa tai sudaro organišką vienybę, kurios reikia laikytis praktikuojant Jėzaus maldą.

Taigi, kaip matėme, ši malda gimė ir brendo vienuoliškoje aplinkoje. Žinoma, daugelis iš mūsų neturi galimybės geografiškai pasitraukti į dykumą, be to, nelengva atrasti ir dvasios tėvą, kuris turėtų pakankamai patirties šioje srityje. Tačiau tai nereiškia, kad ir miesto žmogus, gyventis triukšmingoje ir rūpesčių perkrautoje aplinkoje, negali praktikuoti Jėzaus maldos. Juk Jėzaus kvietimas „visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1) yra skirtas visiems. Kaip tai galėtume įgyvendinti, nepasitraukus į kalnus, miškus ar dykumas?

Kasdieniame gyvenime suprantame, kad esmė yra ne kiekis, o kokybė, ne veikla, o buvimas. Tačiau dažnai tai užmirštame. Taip pat Jėzaus maldos praktikavime yra svarbu ne kiekis, o kokybė. Kai skubame, meldžiamės dažniausiai išsiblaškę. Taip išsipildo pranašo pasakyti žodžiai: ,,Ši tauta tik liežuviu tesiartina prie manęs, vien tik lūpomis tegarbina mane, jos širdis yra nutolusi nuo manęs” (Iz 29, 13). Melstis dėmesingai nėra lengva. Tam reikalingas kantrumas, sugebėjimas išlaukti, pasiryžimas nuo pat pirmų maldos žodžių kovoti su išsiblaškymu. Stenkimės sugrąžinti arba tiksliau vėl uždaryti nuklydusią mintį maldos žodžiuose. Grįžus prie maldos žodžių, ta mintis nutrūksta ir išsisklaido. Turime nuolat kovoti su savo mintimis ir priversti jas sugrįžti kiekvieną kartą, kai jos nuskrenda. Dievas iš pradedančiųjų nereikalauja maldos, visiškai laisvos nuo išsiblaškymų; nenusiminkime jei nesiseka, bet verčiau žinokime, kad mūsų ištvermė maldoje didelių pastangų dėka numalšins išsiblaškymą ir jį atitolins nuo mūsų širdies. Kitais žodžiais tariant, jeigu net tūkstantį kartų nutolstame nuo maldos žodžių, tai tūkstantį kartų ramiai, nepykdami nei ant savęs, nei ant kitų, vėl sugrįžkime prie sąmoningo ir nuoširdaus maldos žodžių tarimo.

Žmogaus kūnas priešinasi žmogaus sielai (plg. Gal 5, 17). Jis neranda poilsio ir prasmės maldoje. Nes nuoširdi malda tolina nuo to, kas yra kūniška, nuo aistrų, nuo netikrų troškimų. Kūnas sukuria begales priežasčių tam, kad pabėgtų nuo maldos ar bent jau ją sutrumpintų. Skubėjimas iš maldos atima jos tikrąją dvasinę reikšmę. Skubėjimas maldoje yra ženklas, kad mes kabinamės už materialaus laiko, už to, kas mūsų laukia po maldos. Skubėdami mes prarandame Dvasią, kuri vienintelė suteikia amžinybės pajutimą maldos metu. Tad geriau neskubant ir ramiai pasimelskime penkias minutes, negu valandą skubant arba tris valandas be noro.

Jei dažnai meldžiamės, tai ši ištverminga Jėzaus malda keičia iš pagrindų mūsų širdį, charakterį ir elgseną. Mes patys to gal taip lengvai ir nepastebime, bet kas yra šalia mūsų, tas nesunkiai tą pastebės. Kai nukreipiame žvilgsnį į Kristų ištvermingoje maldoje, tai Jo paslaptingas ir nematomas atvaizdas įsispaudžia mūsų būtyje. Mes gauname Jo begalinės meilės ir gerumo atspindį. Jo veido šviesa apšviečia mus (plg. Sal 4, 7). Šv. apaštalas Paulius rašo: „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Kor 3, 18). Panašiai kaip vieną daiktą pastačius šalia kito radioaktyvaus daikto: pirmasis daiktas gaus tiek radioaktyvumo, kiek laiko jis bus laikomas šalia radioaktyvaus daikto. Žinoma, nepalyginamai daugiau jausime įtaką mes, kurie artinamės prie bet kokios žemiškos ar kosminės šviesos ir energijos šaltinio – Jėzaus Kristaus, pasaulio šviesos. Kristus pats kviečia mus likti šalia Jo, kad neužkluptų mūsų šio pasaulio tamsa, neaptemdytų mūsų mąstymo ir mes nebeįstengtume atpažinti dieviškos tiesos: „Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa“ (Jn 12, 35); „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).

Jėzaus maldos dažnumas ugdo mumyse dievišką veikimą, kuris veda mus į nuolatinę mistinę bendrystę su Viešpačiu. Tačiau norint kantriai išlaukti to susitikimo su Juo, reikia grūdinti valią. Neužtenka gyventi be nuodėmės, neužtenka vien Dievo pastangų ir malonės susitikti, reikia ir mūsų pastangų, nes tam susitikimui kartais priešinasi visa būtis. Jėzaus malda išgydo mūsų sielą: sunaikina nuodėmės troškimą ir pamažu apvalo mūsų sąmonę. Tačiau tai neįvyksta per dieną ir net ne per metus. Tik nuolat meldžiantis daugelį metų, maldos gyvenimas tampa pakankamai brandus, išganymo šviesa nušvinta ryškiai ir nelauktai mūsų sieloje.

Todėl Jėzaus maldą mes galime praktikuoti ne tik vienumoje, sėdėdami savo kambarėlyje ar bažnyčioje, bet ir tada, kai atrandame laisvo laiko, pavyzdžiui, laukdami ateinančio draugo, patekę į automobilių kamštį, gulėdami lovoje, kai nesiseka užmigti. Taip pat ir dirbdami intensyvų fizinį ar protinį darbą, mes galime budėti savo širdyje ir prisiminti Jo buvimą ištardami kartkartėmis: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio(-ės)“.

Šaltiniai

H. Vorgrimler, „Naujasis teologijos žodynas“, Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2003.
J. Lafrance, „Širdies malda“, Vilnius: Katalikų pasaulis, 2000.
R. C. Bondi, „Melstis ir mylėti. Pokalbiai apie maldą su ankstyvąją Bažnyčią“, Vilnius: Katalikų pasaulis, 2006.
T. Špidlik, „La preghiera secondo la tradizione dell’Oriente cristiano“, Roma: Lipa, 2002.
M. Brunini, „La preghiera del cuore nella spiritualità dell‘Oriente cristiano“, Padova: EMP, 1997.
„Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui“, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1999.
„Biblija, arba Šventasis Raštas“, vertė A. Rubšys ir Č. Kavaliauskas, Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 2005.
„Dizionario enciclopedico di spiritualitá“, a cura di E. Ancilli, I-III vol., Roma: Città Nuova, 1990.
S. Makselienė, „Apie Bizantijos aktualumą, Šiaurės Atėnai“, 2003 11 08 nr. 675, http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=675&kas=straipsnis&st_id=2194
Henri J. M. Nouwen, „Širdies malda“, http://www.lcn.lt/bzinios/bz9613/613str1.html
V. Sadauskas, „Jėzaus malda – dvasinio augimo kelias“
Matta el Meskin, „Patarimai kaip melstis“, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/8828
http://www.esicasmo.it/